SCHOLA GREGORIANA VILNENSIS

LT            FR           EN

GRIGALIŠKOJO CHORALO SAVAITĖ MARIJAMPOLĖ 2011

„Aš kalbu – tu klausai. Tu kalbi – aš klausau. Mes abu klausomės...“

Liepos 30 d. koncertu „Polis Mariae“, vadovaujamu pagrindinio mokytojo Alexanderio Markuso Schweitzerio, ir sekmadienio Mišiomis Marijampolės bazilikoje baigėsi jau šeštoji grigališkojo choralo savaitė „Pažaislis–Marijampolė 2011“, tęsianti savo keliones ir šiemet apsistojusi Marijos mieste – Marijampolėje.

Kviečiame paskaityti 2011 m. rugsėjo 11 d. “Literatūroje ir mene” išspausdintą Beatos Leščinskos straipsnį apie stovyklą:

 

Pasak Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno nario, tėvo Kazimiero Milaševičiaus, tokia yra maldos – kreipinio į Kitą – esmė. Ji puikiai atspindi ir grigališkojo choralo, jau daugiau nei 1000 metų gyvuojančio krikščioniškosios Europos liturginio giedojimo, prigimtį. (Pavadinimas kilęs iš Romos popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo (540–604) vardo, nes jis, suvienodinęs mišių tvarką, paskelbė ir būtinybę suvienodinti jų metu atliekamų giesmių stilių, nors „klasikinis“ grigališkojo choralo pavidalas susiformavo maždaug IX amžiuje). Mat giedant grupėje esminis dalykas yra girdėti šalia esantįjį(-iuosius) ir stengtis kurti bendrą, vientisą, tarsi giedotų vienas žmogus, interpretacinį ir tembrinį skambesį. Juo labiau, kad grigališkasis choralas – tai ir yra malda: giesmių tekstams (bent jau minėto klasikinio periodo) pasitelkiamos vien tik citatos iš Senojo ir Naujojo Testamentų.

Lietuvoje grigališkasis choralas, būdamas lyg ir specifinė, dėl savo archaikos galinti pasirodyti net egzotiška bažnytinės muzikos rūšis, nėra jokia terra incognita. Nekalbu apie tarpukario Lietuvą, kada 1926 m. muzikologas, kompozitorius, kunigas Teodoras Brazys išleido grigališkojo choralo vadovėlį, ar dar senesnius laikus. „Grigališkasis sąjūdis“ mūsų naujausiais laikais prasidėjo, kaip ir daugelis naujų arba sovietmečiu apleistų kultūrinių ir dvasinių reiškinių, apie 1989 metus: sugrąžinus tikintiesiems Vilniaus katedrą, ten susibūrė grigališkojo choralo giedotojų ansamblis. Iš pradžių jis glaudėsi prie šv. Kazimiero relikvijų barokinėje Katedros koplyčioje, o vėliau grigališkasis choralas kas savaitę pradėtas giedoti prie didžiojo altoriaus jau viso choro skambiu lotynišku pavadinimu „Schola Gregoriana Vilnensis“ (pilnas pavadinimas – Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos choras; dabartinis vadovas – Dainius Juozėnas). Per daugiau nei 20 metų lotyniškosios liturginės giesmės įsibuvo ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Trakų, Kretingos ir kitų miestų bažnyčiose. O vasaromis giesmininkai bei visi besidomintys kviečiami pasitobulinti grigališkojo choralo studijų savaitėse.

Prieš šešetą metų viena nuolatinių tokių stovyklų buveinių tapo Pažaislis su savo nuostabia barokine senojo vienuolyno aplinka, tačiau ėmus restauruoti architektūros ansamblį, šiais metais stovykla persikėlė į Marijampolę. Ši vieta pasirinkta taip pat neatsitiktinai: čia XIX amžiuje statytoje erdvioje Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje (kiekvieno įėjusiojo dėmesį išsyk prikausto tamsiai rudas neogotikinis medžio altorius tarp subtiliais raštais, tarsi nėriniais, margintų sienų ir skliautų) įrengta Palaimintojo Jurgio Matulaičio (1871–1927) koplyčia, joje saugomi jo palaikai. Baziliką nuo seno globoja greta įsikūrę tėvai marijonai – Palaimintasis Jurgis buvo šio ordino atnaujintojas XX a. pradžioje, kai carinės valdžios įsakai lėmė beveik visišką vienuolijos sunykimą. Čia pat gyvena Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienės seserys – jos prižiūri nedidelį, bet modernų ir informatyvų Jurgio Matulaičio muziejų (kurį lankant išgirstama ir įdomių faktų iš miesto istorijos).

Įdomu, kad vietos dvasia inspiravo vieną pagrindinių grigališkojo choralo savaitės „Pažaislis–Marijampolė 2011“ dėstytojų – teologą ir dirigentą iš Vokietijos Alexanderį Markusą Schweitzerį sukurti baigiamojo vasaros kursų koncerto paantraštę „Polis Mariae“ (lot. „Marijos miestas“), tapusią ir visos stovyklos ženklu, o koncerto programą sudaryti beveik vien iš Marijai skirtų giesmių. Tad šiltą liepos 30 d. vakarą po Marijampolės bazilikos skliautais nuskambėjo grigališkoji mišių įžangos giesmė „Rorate caeli“ („Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir debesys teišlyja teisumą“), vyrų grupės atliktas gradualas „Prope est Dominus“ („Viešpats yra arti visų, kurie jo šaukiasi“), moterų grupės giedama aukojimo giesmė „Ave Maria“ ir komunija „Ecce virgo“ („Štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų“), pakaitomis atliekamas himnas „Ave Maris Stella“ („Sveika, jūrų žvaigžde“; ar pamenate šio himno variantą, atliekamą Hilliardo ansamblio ir Jano Garbareko?), komunijos giesmė „Beatam me dicent“ („Palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis“; teigiama, kad ši frazė – tai vieninteliai užfiksuoti autentiški Marijos žodžiai) su psalme „Magnificat“ („Mano siela šlovina Viešpatį“). Taip pat jungtinis savaitės choras „Cantores Montis Pacis“ atliko įžangos giesmę „Vultum tuum“ („Šalies turtuoliai stengiasi tau įtikti…“) su psalmės eilute „Eructavit cor meum“ („Žodžiais kilniais širdis man tvinsta, kai kuriu šias eilutes karaliui“), mišiose tarp skaitinių giedamą gradualą „Audi filia“ („Klausykis, dukra, pažvelk ir atkreipk savo ausį, nes karalius panorėjo tavo grožio“), aleliują „Diffusa est gratia“ („Malonė išsiliejo tavo lūpose“), „Kyrie“, o užbaigė koncertą populiariąja antifona „Salve Regina“ („Sveika, Karaliene, gailestingumo Motina…“). Koncerto programą prasmingu archaikos ir modernybės kontrastu praturtino Tarptautinio M.K. Čiurlionio konkurso laureatės Jurgitos Kazakevičiūtės pagriežti XX amžiaus kūriniai vargonams: koncertą pradėjo išplėtotas, ekspresyvios šiuolaikinės muzikos raiškos pažymėtas Naji Hakimo (g. 1955) kūrinys „Pange lingua“, vėliau tarp grigališkųjų giesmių skambėjo Olivier Messiaeno II dalis iš ciklo „L’Ascension: Alléluias sereins d’une âme qui désire le ciel“ bei Marcelio Dupré finalinė dalis, Allegro deciso, iš „Évocation“, op. 37.

Koncertas tarsi apibendrino savaitę trukusias studijas. Visų pirma reiktų pažymėti, kad giedama buvo iš naujojo, šiais metais išleisto giesmyno „Graduale novum de Dominicis et Festis“ (Regensburg: „ConBrio Verlag“ bendradarbiaujant su „Libreria Editrice Vaticana“, 2011). Čia pateikiamos truputį kitokios grigališkųjų giesmių versijos, nei daugelio chorų plačiai naudojamame „Graduale triplex“, kurį aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje išleido Solesmes (Prancūzija) Šv. Petro abatija, laikoma vienu iš rimčiausių grigališkojo choralo centrų. Būtent čia XIX a. buvo atgaivinta anuomet primiršta grigališkojo choralo tradicija. Naująjį variantą grupė mokslininkų (vienas kurių yra ir Marijampolėje viešėjęs A.M. Schweitzeris) rengė apie 30 metų: tiek laiko prireikė senųjų rankraščių šifravimui ir jų tarpusavio lyginimui. Nereikia apsigauti, naujasis variantas nėra siūlomas kaip nepajudinama galutinė tiesa – tarsi tik taip reiktų giedoti grigališkąjį choralą. Vis dėlto tai yra aiškiais kriterijais pagrįsta versija, kodėl siūloma giedoti būtent taip. Į juos įsigilinęs sutinki, kad siūlomi pataisymai išties giesmių skambesį daro natūralesnį. Taigi dalis studijų savaitės paskaitų buvo skirtos pristatyti ir paaiškinti „Graduale novum“ – apie jį kalbėjo tiek pirmą kartą Lietuvoje svečiavęsis A.M. Schweitzeris, tiek ir su Pažaislio stovyklų dalyviais ne kartą bendravęs kunigas dr. Mariuszas Białkowskis. Poznanės (Lenkija) Adomo Mickevičiaus universiteto dėstytojas, Poznanės arkivyskupijos liturginės muzikos komisijos pirmininkas ir AISCGre (Tarptautinės grigališkojo choralo studijų asociacijos / Associazione Internazionale Studi di Canto Gregoriano) Lenkijos skyriaus pirmininkas skaitė paskaitą ir apie tai, ką iš esmės turėtume laikyti grigališkuoju choralu. Juk amžiams bėgant ši giedojimo rūšis taip pat keitėsi, nors, regis, ir išsaugojo esminius bruožus. M. Białkowskis klasikiniu grigališkuoju choralu laiko giesmes, kurtas IX–X amžiais. Vėliau kito tiek melodinė sandara, jos sudarymo dėsniai, tiek tekstų pasirinkimo kriterijai, o žodis chorale yra nepaprastai svarbus. Pavyzdžiui, minėtoji Marijos giesmė „Salve Regina“ sukurta XI amžiuje – bet jau nebe kanoniniu tekstu; žodžiai, kaip ir melodija, sukurti giesmės autoriaus arba autorių, o ne paimti iš Biblijos. Atsiranda klasikiniam grigališkajam choralui nebūdingi melodijos šuoliai ir panašiai.

Įdomios, turiningos buvo A.M. Schweitzerio paskaitos ir praktinės giedojimo repeticijos. Baigęs Popiežiškąjį sakralinės muzikos institutą Romoje (Istituto Pontificio di Musica Sacra), studijavęs Miunchene pas garsų grigališkojo choralo specialistą prof. J.B. Goeschlį, vadovavęs grigališkojo choralo chorams Romoje ir Bonoje, nuo 1998 m. Alexanderis Markusas Schweitzeris vadovauja Oslo (Norvegija) katalikų katedros grigališkajam vyrų chorui „Consortium vocale“, yra Tarptautinės grigališkojo choralo studijų asociacijos valdybos narys, Katalikų Biblijos federacijos (CBF) generalinis sekretorius. Visi šie nuopelnai skamba gana grėsmingai, tačiau A.M. Schweitzeris pasirodė labai šiltas žmogus, gebantis be įtampos išaiškinti esminius giedojimo dalykus. Kaip teologas ypač sureikšmindamas žodžio ir teksto prasmę (žvilgtelėkite dar kartą į koncerto kūrinių pavadinimus – argi tai nėra poezija?), diriguodamas kreipė dėmesį, regis, į tokius paprastus dalykus kaip žodžio kirčių išryškinimas ir giedojimo takumas. Tad pirmiausiai panagrinėjome, kaip žodžių kirčius anoniminiai senovės kompozitoriai pažymėjo pačia melodija, o tuomet – kaip juos turėtų ryškinti giedantieji. Ir – stebuklas – įvykdžius šiuos paprastus reikalavimus, net ir nuzulintos (muzikų žargonas: žodis reiškia šviežumo, gyvybės netekusį atlikimą, buką kartojimą) giesmės suskambėdavo gaiviai.

Savaitės dalyviai kasdien giedodavo mišiose, taip pat – per liturgines valandas. Su atskiromis grupėmis dirbo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ dirigentė Živilė Stonytė-Tamaševičienė ir vadovas D. Juozėnas, choro „Oranta“ vadovė dr. Milda Paulikaitė, Kretingos pranciškonų gimnazijos muzikos mokytoja metodininkė Lina Pudžiuvelytė, Vilniaus Bernardinų bažnyčios choro „Vox clara“ vadovas Šarūnas Visockis. Dvasines konferencijas vedė Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno metropolinės kunigų seminarijos dėstytojas kunigas Vilius Sikorskas. Tradiciškai viena diena buvo skirta išvykai į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną, juk benediktinai istoriškai yra ištikimiausi grigališkojo giedojimo puoselėtojai.

Kuo išsiskyrė „Pažaislis–Marijampolė 2011“savaitė? Nesu dažna vasaros akademijų dalyvė, tačiau šioji, mano galva, pasižymėjo intelektualia kokybe ir teikiamų žinių gelme, kurią užtikrino kviestiniai mokytojai. Jų dėka grigališkasis choralas Marijampolėje vėrėsi kaip daugiasluoksnis muzikinis, dvasinis, net literatūrinis reiškinys, kaip atradimų žadanti kelionė.

Beata Leščinska










JSN Dome template designed by JoomlaShine.com tuned for website by A.A.