SCHOLA GREGORIANA VILNENSIS

LT            FR           EN

GRIGALIŠKOJO CHORALO SAVAITĖ PAŽAISLIS-SOLESMES 2010 
rugpjūčio 7 - 21 d.

Gerbiamieji mūsų bičiuliai ir grigališkojo choralo entuziastai!

Jau penktąjį kartą iš eilės Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija kviečia Jus dalyvauti Grigališkojo choralo savaitėje. Šį kartą – PAŽAISLIS-SOLESMES 2010.

 

Tai – netikėtas posūkis. Savaitė iškeliauja į Europą. Kaip žinia, Šv. Kazimiero seserų Pažaislio vienuolyne prasidės ilgai laukti Europos Sąjungos paramos fondų remiami forestoriumo korpuso rekonstrukcijos ir pritaikymo svečių namams darbai. Turbūt visi prisimenate tas nelengvas sąlygas, kuriomis visus pastaruosius metus Savaitės metu teko gyventi daugumai dalyvių: nusidėvėjusius tualetus ir dušus, kuriuose visad trūkdavo šilto vandens, nuolatinę drėgmę ir ant galvų byrantį tinką, išpuvusias grindis, galop – skurdžias kareiviškas karo lauko loveles. Tačiau sielos atgaivos trokštanti širdžių šiluma, nuostabi baroko aplinka sušildydavo ir paversdavo džiaugsmo stebuklu ir rūsčiausias bei asketiškiausias erdves. Dėl statybos darbų nebegalėsime šiemet taip gausiai gyventi Pažaislyje. Todėl turime iškeliauti... Į tolimą, bet reikšmingą kelionę.

Šiųmetinė Savaitė bus skirta paminėti:

• Grigališkojo choralo savaičių Pažaislyje penkmetį; 
• Lietuvos choralistų ir Solesmes benediktinų ryšių dvidešimtmetį; 
• Solesmes Šv. Petro benediktinų abatijos tūkstantmetį. 
• Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę – Žolinę.

Be kelionės, visi kiti Savaitės kontūrai išlieka nepakitę. Visą savaitę šioje vasaros akademijoje Solesmes benediktinų vienuolyne būsime kartu, melsimės, giedosime liturgines valandas ir Mišiose, mokysimės grigališkojo choralo, klausysimės Bažnyčios istorijos, liturgijos paskaitų, dvasios tėvų konferencijų, taip pat kur kas daugiau, nei pernai, koncertuosime. Tik dabar pažinsime mums svarbius dalykus iš tiesioginių autentiškų šaltinių – mūsų ilgamečių mokytojų: t. abato Philippe Dupont, abatijos prioro t. Jean Philippe Lemaire, vienuolyno choro vadovo t. Yves-Marie Lelièvre bei mūsų nuolatinio draugo t. Daniel Saulnier.

 

 

GRIGALIŠKOJO CHORALO SAVAITEI PAŽAISLIS-SOLESMES 2010 PASIBAIGUS

Štai ir pasibaigė jau penktoji grigališkojo choralo savaitė, kildinanti save iš savaičių serijos Pažaislyje nuo 2006 metų ir organizuojama Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos. Kaip jau skelbėme, 2010 metais turėjome palikti Pažaislį ir ieškoti kitos vietos stovyklai. Drąsių aspiracijų ir laimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka, šiemet iškeliavome į Solesmes benediktinų vienuolyną – atšvęsti abatijos 1000 metų jubiliejaus bei lietuvių ir prancūzų benediktinų draugystės 20-mečio.

Piligrimystės ištakos

Prieš 20 metų lietuviai pirmąjį kartą susidūrė su Solesmes benediktinais. Paryžiaus grigališkojo choro („Le choeur grégorien de Paris“) kvietimu Vilniaus arkikatedros bazilikos Jaunimo choras (vadovai Violeta Savickaitė ir Rolandas Muleika) bei draugiškai pasikviestas grigališkasis choras „Cantores chorales capellae S. Casimiri“ (vadovas Dainius Juozėnas) birželio mėnesį išvyko į Prancūziją, kur giedojo Mišiose bei koncertavo Paryžiuje, Mont-Saint-Michel kalno bažnyčioje, kituose Vakarų Prancūzijos miestuose. Buvo aplankytas ir Solesmes benediktinų vienuolynas, kuriame buvo šiltai, nuoširdžiai bendraujama. Tuomet buvo susitikta su tuometiniu šviesios atminties abatu dom Jean Prou, paprašyta atnaujinti benediktinų veiklą Lietuvoje.

Per 20 metų daug nuveikta. Įsteigtas vienuolynas Palendriuose, jame yra du vienuoliai – Schola Gregoriana Vilnensis choristai: t. Kazimieras Milaševičius ir br. Jokūbas Savickis. Solesme ne kartą lankėsi didelės Lietuvos grigališkojo choralo giesmininkų grupės – pirmoji 1992 m., paskutinė – 2007 m. Romos Popiežiškojo sakralinės muzikos instituto profesorius t. Daniel Saulnier jau bene 15 metų yra ištikimas Lietuvos choralistų mokytojas ir autoritetas. 1996–1997 m. jis mokė Lietuvos grigališkųjų chorų vadovus Solesmes, o 2007–2008 metais buvo vyriausiasis mokytojas grigališkojo choralo savaitėse Pažaislyje.

Solesmes yra Lietuvos choralistų piligrimystės vieta, gyvosios tradicijos šaltinis, absoliutus giedojimo ir liturgijos autoritetas.

Liturginis dienos ritmas

Skirtingai nei Pažaislyje, Solesmes abatijoje dalyvaudami vienuolių liturgijoje, Savaitės dalyviai negalėjo patys giedoti liturginėse valandose ir Mišiose. Tačiau liturgijos eigą visi galėjo sekti specialiai parengtose liturginių valandų ir Mišių knygelėse, kur buvo sudėtos visos tomis dienomis giedamos giesmės, antifonos, psalmės. Sekdami natas, visi galėjo pažinti vienuolių giedojimo stilių, interpretacinius niuansus. Bendruomenei tenkantys atsakymai buvo giedami visų. Choralistams vienuolyno bažnyčioje buvo specialiai rezervuotos vietos arčiau klauzūrinės presbiterijos.

Vyrų gretose buvo savanorių, 4 val. 30 min. ateinančių į bažnyčią paklausyti Aušrinės liturginės valandos (Vigilijų). Įprasta tvarka choralistai ateidavo 7.30 val. į Rytmetinę, 10 val. – į Mišias ir Trečiąją valandą, 13 val. – į Šeštąją valandą, 17 val. – į Mišparus, 20.30 val. – Baigiamąją liturginę valandą. Sekmadienį po Mišparų buvo vienuolių procesija ir Švč. Sakramento adoracija.

Choralistai giedojo šiose Mišiose: Poznanės arkikatedroje bazilikoje rugpjūčio 8 d., sekmadienį, 10 val., Le Mano katedroje rugpjūčio 14 d., 18.30 val., Čenstakavos Dievo Motinos bazilikos Rožinio koplyčioje rugpjūčio 21 d., 7 val. ryto.

Dvasinis ugdymas

Penkias dienas (išskyrus šeštadienį ir sekmadienį) po Mišių Solesmes benediktinai Savaitės dalyviams vedė dvasinio ugdymo paskaitas. T. Jacques-Marie Guilmard skaitė paskaitą apie grigališkojo choralo raidą, abatijos prioras t. Jean-Philippe Lemaire – Dievo kvietimą žmogui ir jo atsaką, vienuolyno dvasios tėvas t. Thierry Barbeau nagrinėjo benediktiniškojo pašaukimo aspektus, vienuolyno abatas t. Philippe Dupont gvildeno Dieviškosios įsūnystės, Tėvo ir vaikų santykį, t. Michael Bozell nepaprastai giliai ir įtaigiai atsakinėjo į Savaitės dalyvių klausimus.

Kaip niekada anksčiau Savaitės dalyviai turėjo puikius dvasios tėvus – kelionės palydovus: Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios kleboną kun. Arūną Kesilį ir Vilniaus arkikatedros bazilikos vikarą kun. Nerijų Grigaliūną. Kun. A. Kesilis jau buvo keliavęs su choralistais pirmojoje jungtinėje giesmininkų kelionėje 1992 metais dar kaip Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos klierikas. Kelionėje jis buvo nenuilstamas dvasinių praktikų vadovas: ištisas šešias dienas autobuse buvo kalbama rytmetinė malda, 12 val. – Rožinis, o 15 val. – Gailestingumo vainikėlis. Keliauninkų klausimams, atrodė, nebus galo – „autobuso radijas“ ištisai transliavo klausytojų klausimus ir dvasios tėvo atsakymus. Abu lietuviai kunigai kasdien koncelebravo Mišias Solesmes kartu su vienuolyno tėvais.

Kelionės pradžioje keliaunininkai aplankė garsiąją Karolio Didžiojo katedrą Aachene, taip pat užsuko į Vaals benediktinų vienuolyną Olandijos-Vokietijos pasienyje, kur susitiko su vienuolyno abatu dom Adrianus Lenglet, padovanojo bendruomenei didžiulį lietuviškos duonos kepalą, dalyvavo Mišparuose, meldėsi vienuolyno kriptoje. Vaalso vienuolynas priklauso Solesmes benediktinų kongregacijai. Katalikų padėtis Olandijoje nėra lengva – jauniausiam vienuoliui Vaalse net 54 metai.

Kelionės pabaigoje autobusas užsuko nakvynės į Čenstakavą. Anksti ryte visi nuskubėjo prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo dalyvauti jo atidengimo ceremonijoje skambant timpanams ir trimitams, o 7 val. ryto Rožinio koplyčioje dalyvavo Mišiose, kuriuose dėkojo už puikią kelionę ir patirtis, o apeigas užbaigė giesme „Marija, Marija“.

Tėvo D. Saulnier pamokos

Mūsų mokytojas ateidavo kasdien po Mišparų ir dirbdavo su visu jungtiniu choru arba vyrų ir merginų grupėmis. Iškart uždavė klausimą: kodel mes giedame? Nes norime garbinti Dievą? Tobuliau melstis? Tiesiog mėgstame choralą? Ogi džiaugiamės būdami išganyti! Taip, kaip džiaugėsi izraelitai perėję Raudonąją jūrą, kaip džiaugėsi Zacharijas, jauna mergaitė Marija, senelis Simeonas. Lemtingais savo ir visos žmonijos gyvenimo momentais jie visi giedojo – „Cantemus Domino“, „Benedictus“, „Magnificat“, „Nunc dimittis“... Štai raktas į giedojimo tobulumą, skaidrumą, lengvumą, džiaugsmą. 20 merginų kantorių grupė, vadovaujama Linos Pudžiuvelytės, ir 11 vyrų grupė, vadovaujama Šarūno Visockio, atlaikė išbandymus, keliamus reiklaus mokytojo. T. Danieliaus pastabos labai pravertė rengiantis Mišioms bei koncertams Le Mane ir Paryžiuje, nušlifuojant tokių populiarių grigališkųjų kūrinių, kaip pradžios giesmė „Gaudeamus“, gradualas „Audi filia“ bei aukojimo giesmė „Ave Maria“, interpretaciją.

„Cantores Montis Pacis“

Jungtinis Savaitės dalyvių choras šį kartą turėjo atlaikyti didelius išbandymus garsių šventovių erdvėmis bei reiklia publika. Jungtinį chorą suformavo 19 „Schola Gregoriana Vilnensis“ giesmininkų, 10 Kauno Jėzuitų ir Seminarijos bažnyčių choralistų, 7 panevėžietės iš „Vox laetitiae“, 6 giesmininkės iš Vilniaus bernardinų „Vox Clara“, 5 – iš Marijampolės „Reple corda“, kiti – iš Trakų, Švėkšnos ir kitų Lietuvos vietovių. Šiemet Savaitė tapo išties tarptautinė – joje užsiregistravo ir šauniai dalyvavo du dalyviai iš Italijos: Giancarla ir Guido – Milano šv. Ambraziejaus liturginės tradicijos auklėtiniai. Iš viso – 60 choristų. Choralistų amžiaus amplitudė – nuo 18 iki 65 metų.

Fr. Couperino „Parapijų mišios“ be galo retai atliekamos pilna savo forma su grigališkojo choralo atliepais. Taigi Poznanės religinės muzikos mylėtojai turėjo unikalią progą išgirsti visas „Kyrie“, „Gloria“, „Sanctus“ ir „Agnus Dei“ dalis, atliekamas pakaitomis vargonų ir choro. Dėl akivaizdžios muzikinės medžiagos disproporcijos choralo nenaudai, po koncerto buvo girdėti atsiliepimų, kad buvo labai gražu, tik kodėl taip palyginti nedaug giedojo choras? Kita vertus, Balys Vaitkus išradingai atskleidė visą Poznanės arkikatedros bazilikos vargonų (pastatytų lenkų meistrų apie 70-uosius metus) spalvų įvairovę, virtuoziškai išgaudamas prancūzų barokui būdingas intonacijas, puošnumą ir ekspresiją.

Marcelio Dupré „Švč. M. Marijos Mišparai“ – jau kitos sandaros kūrinys. Penkios Mišparų antifonos su psalmėmis, trumpasis responsoriumas, himnas „Ave Maris Stella“, „Magnificat“ – platus baras grigališkajam chorui. Tiksli sąveika tarp abiejų pakaitomis giedančių grupių, gera dikcija, erdvės „užvaldymas“, gera intonacija, kurią padeda išlaikyti choro (antrųjų, akompanuojančiųjų) vargonų palaikymas, išraiškingumas ir specifinis lietuviškas lyrizmas – pagrindiniai uždaviniai, kurių siekė „Cantores Montis Pacis“.

Le Mano katedra pasitiko labai šiltai, buvo matyti, kad šeimininkai gerai pasirūpino koncerto reklama, suteikė pakankamai laiko repeticijoms, ypač vargonininkui, kuriam reikia pažinti naujo instrumento galimybes. Prieš koncertą teko ir pasijaudinti – dėl pasikeitusio oro (atšalo, lynojo) „užstrigo“ vargonų trečiasis manualas. Ir tik nenuilstančios katedros tituliarinės vargonininkės Marie-José Chasseguet pastangomis ir jai asistuojant, maestro B. Vaitkui pavyko įgyvendinti visą norimą muzikinį scenarijų. Choras sumaniai operavo katedros erdve, solistas Šarūnas Visockis, visas choras, vyrų ir merginų kantorių grupės keitė giedojimo vietą nuo presbiterijos iki transepto, kiek įmanoma stengdamiesi išgauti reikiamą akustinį efektą ir spalvas. Šio tournée atradimas – choro „Cantores Montis Pacis“ vargonininkė Sidona Pudinskienė, Marijampolės choro „Reple corda“ vadovė, pakeitusi negalėjusias vykti Živilę Stonytę ir Kristiną Karpuk – šaltakraujiškai ir jautriai akompanavusi choralui, puikiai prisitaikiusi prie vietos sąlygų ir instrumentų. Koncerte visos sėdimos vietos (o tokių milžiniškoje katedroje – išties daug) buvo užpildytos.

Jau išvykus iš Solesmes, pakeliui link namų, surengtas koncertas Paryžiuje, Šv. Klotildos bazilikoje. XIX amžiaus antrojoje pusėje neogotikos stiliumi pastatyta šventosios Prancūzijos karalienės vardo bazilika, įsprausta VII-ajame Paryžiaus rajone tarp įvairių administracinių pastatų, Nacionalinės asamblėjos, Invalidų bei d‘Orsay muziejaus, pasitiko šaltai ir dalykiškai. Mes atostogaujame, visi mūsų parapijiečiai išsivažinėję, atsiprašome, jei klausytojų nebus gausu. Štai raktai nuo vargonų, patalpų – jauskitės kaip namie... Tačiau pati erdvė pakerėjo savo proporcijomis, puikia akustika, jaukumu. Šventovės puošmena – autentiški Cavaillé-Coll vargonai, kuriuos inauguravo pats Cezaris Franckas, ilgus metus grojo XX a. prancūzų vargonų mokyklos grandai Charles Tournemire ir Jean Langlais. Ir nors klausytojų buvo beveik tiek pat kiek koncertuojančiųjų (sakė, kad tai labai geras rodiklis Paryžiui rugpjūčio viduryje!), Lietuvos atlikėjai atidavė visą širdį, jautriai ir švelniai vėlyvą vasaros vakarą prabilę paryžiečiams Giesmių giesmės žodžiais. Visa bazilikos erdvė „pasidavė“ lengvai, leido neforsuoti, viską išgiedoti šviesiai ir šiltai. Koncerte lankėsi Lietuvos ambasados Paryžiuje darbuotoja p. Sophie Chergui.

Reikia pridurti, kad vargonininkas Balys Vaitkus rugpjūčio 15 d., sekmadienį, grojo Žolinės iškilmės Mišiose Solesmes vienuolyno bažnyčioje, o tą pačią popietę koncertavo Angers katedroje.

Ad multos annos!

Sėmėmės iš gyvojo dvasios ir maldos šaltinio. Klausėmės kiek pakitusio, bet vis vien įkvėpto gražaus vienuolių benediktinų giedojimo, sekėme jų interpretacijos vingius. 20 metų bendravimo su Solesmes... Mūsų akyse keitėsi kartos, išėjo amžinybėn abatas dom Jean Prou ir įžymusis choro vadovas dom Jean Claire, tarp kantorių jau nebematome mūsų draugų: dom Louis Soltner ir iš Palendrių dėl užgulusios senatvės sugrįžusio dom Bernard Andry. Tačiau tūkstantmetė tradicija gyva, matyti jaunų veidų, girdėti naujų šviesių balsų. Tarp jų ir dviejų lietuvių - br. Roberto ir čia iš Palendrių gilinti formacijos atvykusio br. Luko. Visa tai teikia vilties ir kviečia maldai už Bažnyčios ateitį ir pašaukimus.

Žolinės iškilmės dieną, sekmadienį, po devintosios liturginės valandos vienuolyno parlatoriumo kiemelyje kaip visada atvykus lietuviams buvo surengtas Savaitės dalyvių susitikimas su vienuolių bendruomene. Dalyvavo t. Abatas Ph. Dupont, dvasiniai bendruomenės vadovai, daug vienuolių. Choralistai parengė gana įvairią programą: skambėjo liaudies dainos ir giesmės, sutartinės, „Kur giria žaliuoja“ ir net Lietuvos himnas, vienuoliai entuziastingai žaidė lietuvių liaudies žaidimus.

Kitą dieną choralistai lankėsi netoliese esančiame Šv. Cecilijos benediktinių vienuolyne, kur įdomiai bendravo su griežtos klauzūros seserimis.

Habitare, fratres, in unum!

61 Savaitės dalyvis gavo kursų baigimo pažymėjimus, pasirašytus Solesmes vienuolyno abato ir Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos valdybos pirmininko. Juose nurodyta, kad Savaitės dalyviai 15 valandų studijavo grigališkojo choralo praktiką, 26 valandas – liturginį giedojimą, 6 valandas dvasinių pratybų, koncertavo. Visi, pilni neišdildomų įspūdžių ir pasiryžimų toliau eiti pasirinktu keliu, laimingai sugrįžo Lietuvon rugpjūčio 21 d., šeštadienį, skirstydamiesi pakeliui Marijampolėje, Kaune, Vievyje ir galų gale – Vilniaus Katedros aikštėje. Nuoširdžiausiai dėkojame chorų vadovams, o labiausiai Linai ir Šarūnui, gyvenimo Solesmes ir santykių su vienuolynu koordinatorei Dianai, logistikos „direktoriui“ Aušriui, leidybos vadovei Agnei, visoms moterims, gaminusioms skanų maistą „Marmurinėje“, visiems visiems „Cantores Montis Pacis“ choristams, draugams ir bičiuliams.

Iki naujų pasimatymų ir naujų įdomių kūrybinių ir dvasinių projektų!

Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija










JSN Dome template designed by JoomlaShine.com tuned for website by A.A.