SCHOLA GREGORIANA VILNENSIS

LT            FR           EN

Kun. dr. Algirdas Jurevičius
UŽ PILNĄ TRADICIJĄ
Skelbta leidinyje „Naujasis židinys-Aidai”, Nr. 1-2, 2010

2009 metų pabaigoje Lietuvos teologinėje padangėje pasirodė Karagandos augziliaro vysk. Athanasius Schneider knygos „Dominus est“ vertimas į lietuvių kalbą.1 Nedidelės apimties knygutė sulaukė neproporcingai didelio katalikiškos visuomenės dėmesio, nes knygos autorius yra Katalikų Bažnyčios vyskupas, o be to, knygoje dėstomos mintys savaip intriguoja įvairių nuomonių tikinčiuosius. Kadangi man nuolat tenka gilintis į Eucharistijos teologiją, o pastaruosius penketą metų Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstyti Bažnyčios tėvų mokymą, perskaitęs vysk. A. Schneider knygą nusprendžiau pasidalinti su skaitytojais savais pamąstymais.

Knygos autorius puikiai dėsto apie pagarbų Komunijos priėmimą, tačiau trokšta tai susieti su konkrečia Komunijos dalijimo forma, būtent su Komunijos priėmimu į burną ir atsiklaupus. Kai kuriuose kraštuose paplitęs paprotys Komuniją priimti į ranką, tačiau daugelyje kraštų Komunija dalijama stovintiems tikintiesiems į burną. Knygoje proteguojama praktika dalinti Komuniją tik į burną ir tik atsiklaupusiems. Tam pasitelkiami pasirinkti argumentai iš Šv. Rašto bei Bažnyčios tėvų laikotarpio. Gan įdomus spėjimas, kad Kristus per Paskutinę Vakarienę įdėjo į burną duonos kąsnį ne tik Judui (plg. Jn 13,26-27), bet ir kitiems apaštalams. 2 Tiesa, pamirštama paminėti, kad apaštalai pirmą kartą priėmė Kristaus Kūną ir Kraują ne atsiklaupę ar atsistoję, bet prigulę, arba pusiau prigulę, kaip liudija graikiškas evangelijų tekstas (plg. Lk 22,14; Jn 13,12; Mk 14,18). 3 Taikliai parinkti tekstai iš Bažnyčios tėvų laikotarpio ugdo pagarbą ir gina tikėjimą realiu Kristaus buvimu duonos ir vyno pavidalais, tačiau jie mažai ką pasako apie kūno laikyseną Komunijos priėmimo metu. Kaip žinome iš evangelijų, ankstyviausia kūno laikysena Komunijos priėmimo metu buvo Komunijos priėmimas prigulus. Rytuose „baldų“ komplektą paprastai sudarydavo keli kilimėliai ant grindų, pagalvėlės atsisėsti, stalą dažniausiai atstodavo šiaudinis demblys, paklotas paaukštintoje asloje. 4 Kadangi ankstyvieji krikščionys Eucharistiją švęsdavo privačiuose namuose, nėra žinoma, ar ilgai išsilaikė paprotys švęsti Eucharistiją prigulus.

Komunijos priėmimas atsistojus ir į ranką yra plačiai paliudytas ir aprašytas Bažnyčios tėvų laikotarpyje. Kai kurie liudijimai apie Komunijos priėmimą į ranką pateikiami ir vyskupo A. Schneider knygoje (šv. Kirilas Jeruzalietis, šv. Jeronimas ir kt.). 5 Bažnyčios tradicijos mylėtojai ir puoselėtojai neturėtų pamiršti, kad Komunijos priėmimas atsistojus bei į ranką yra taip pat labai senos Bažnyčios tradicijos dalis. Įdomu kodėl, bet knygoje nepateikiamas tame laikotarpyje žinomas draudimas klauptis sekmadieniais, nes klūpojimas pirmiausia buvo suvokiamas kaip viena iš atgailos formų. Nikėjos Visuotinis Bažnyčios susirinkimas (325 m.) nurodė tikintiesiems neklaupti ir melstis stovint sekmadieniais ir visomis dienomis nuo Velykų iki Sekminių (in diebus pentecostes).6 Nors knygoje ir pristatyti Bažnyčios tėvų laikotarpio liudijimai apie pagarbų Komunijos priėmimą, tačiau peršasi išvada, kad jie yra selektyviai fragmentiški ir neatspindi faktinės visumos, kiek mums ją leidžią pažinti istoriniai šaltiniai. Tai knygoje dėstomoms mintims meta tendencingumo šešėlį.

1. Liturginė tradicija

Knygos pasirodymas Lietuvoje sutapo su pavienių dvasininkų noru pradėti aukoti šv. Mišias pop. Benedikto XVI apaštališkame laiške Summorum pontificum7 leistomis apeigomis. Norint perprasti šias Bažnyčios apeigų tvarkos plonybes, būtina žinoti, kad 1570 m. pop. Pijus V patvirtino visai Bažnyčiai privalomą Mišių šventimo liturgiją - Mišiolą, kuris išsilaikė iki pat pop. Pauliaus VI patvirtinto naujojo Mišiolo (1970 m.). Tarp šių dviejų popiežių – liturgijos reformatorių yra buvę bandymų atnaujinti Mišiolą, tačiau apeigų pakeitimai būdavo neryškūs, todėl nesusilaukdavo platesnio atgarsio. Vienas iš tokių bandymų atnaujinti Mišių liturgiją buvo pop. Jono XXIII 1962 m. išleistas Mišiolas. Būtent šį Mišiolą turi mintyje pop. Benediktas XVI, leisdamas švęsti Mišias naudojant senąjį Mišiolą. Nors kunigams suteikiama laisvė naudoti tas apeigas be specialaus vyskupo leidimo, tačiau šiai laisvei reikštis nustatytas aiškus motyvas – turi būti tikinčiųjų bendruomenė, kuri pageidautų tokių apeigų.8 Iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant, tai galima būtų pavadinti liturgija „iš reikalo“, t. y. kuomet ženkliai tikinčiųjų grupei iškyla schizmos pavojus dėl to, kad dėl kokių nors priežasčių negali priimti atnaujintos liturgijos. Įdomu tai, kad Lietuvoje dėl sovietinės ryšių su laisvuoju pasauliu blokados 1962 m. reformuotas Mišiolas net nebuvo pradėtas naudoti, tačiau greitai paplito 1970 m. reformuotas lotyniškas Mišiolas, kurio pakankamą egzempliorių skaičių kažkokiu būdu tuomet pavyko atgabenti iš Vatikano. Šia prasme Lietuvos katalikai net nepastebėjo liturginės reformos, nes vieną dieną kunigas vietoj lotyniškų tekstų iš pop. Pijaus V mišiolo ėmė skaityti lotyniškus tekstus iš Pauliaus VI mišiolo. Skirtumo niekas nesuprato ir jokio nepasitenkinimo nekėlė. Nuo 1987 m. palaipsniui pradėjus naudoti lietuviškąjį naujojo Mišiolo vertimą iš tikinčiųjų pusės nebuvo pareikšta jokių nusiskundimų. Tikintieji tiesiog džiaugėsi, kad gali suprasti kunigo skaitomų maldų tekstus. Tai žinant kyla klausimas, ar Summorum pontificum dokumento taikymas Lietuvoje yra grįžimas prie „senųjų“ Mišių, ar sąlyginai naujos praktikos įvedimas?

Dažnai tikinčiuosius klaidina liturginės kalbos naudojimo klausimas. Susiformavo stereotipai, kad naujoji liturgija vyksta gimtąją kalba, o „tradicinės“ Mišios – lotyniškai. Mišių apeigų skirstymas į „tradicines“ ir „netradicines“ yra labai nevykęs, nes kiekvienos Katalikų Bažnyčioje pagal nustatytą liturginę tvarką švenčiamos Mišios yra tradicinės, nes kitaip jos nebūtų Mišios. Žodis traditio (lot.) reiškia iš kartų į kartas perduotą dalyką. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Eucharistijos šventimą pabrėžia – „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums“ (1 Kor 11,23). Šia prasme kiekvienos pagal Bažnyčios nustatytą tvarką aukojamos Mišios yra tradicinės, nes kitaip ir būti negali.

2. Liturginės kalbos klausimu

Grįžtant prie kalbos klausimo yra neginčijamai tikra, kad Kristus kalbėjo aramėjiškai bei hebrajiškai, o Naujasis Testamentas parašytas graikiškai. Gal todėl liturgijoje įsigalėjo graikų kalbos naudojimas. Lotynų kalba ankstyviausioje krikščioniškoje terpėje nebuvo paplitusi. Seniausias išlikęs lotyniškas krikščionių raštas yra 180 metais parašytas Acta Scilitanorum. Tyrinėjant to meto raštus pastebima, kad III a. pirmoje pusėje Romoje vyksta „kalbinis lūžis“ – graikų kalbą keičia lotynų kalba. Liturgijoje graikų kalba tradiciškai vis dar buvo naudojama, tačiau IV a. ją palaipsniui išstūmė iš liturgijos lotynų kalba. Kadangi krikščionybė plito tarp lotyniškai kalbančiųjų, buvo siekiama keisti liturginę kalbą, kad žmonės suprastų liturgiją ir galėtų pilnai joje dalyvauti. Keista, bet šiandieniniai „reformatoriai“ skatindami Mišias lotynų kalba daro priešingą žingsnį, kad tikintieji ... mažiau suprastų. Nors lotynų kalba nieko bendro neturi su istoriniu Kristumi nei su ankstyvąja liturgine Bažnyčios tradicija, tačiau dėl didelio lotyniškojo liturginio paveldo ji ir toliau išlieka liturgijoje naudotina, tačiau tam nebūtina imti senąjį Mišiolą, nes kiekvienoje bažnyčioje yra 1970 m. arba 2002 m. atnaujintas lotyniškas Mišiolas.

Svarstant apie nostalgiją lotynų kalbai dera prisiminti apie didžiulį persekiojimų išvargintos Bažnyčios laimėjimą 1987 m. paruošiant naudojimui Romos Mišiolo vertimą į lietuvių kalbą. Vatikano kongregacijos pritarimas šiam Mišiolui reiškia, kad nuo šiol lietuvių kalba tapo liturgine kalba. Globalizacijos iššūkių laikmetyje mūsų mažai tautai tai yra didžiulė Dievo dovana. Palyginimui galime pažvelgti į kun. O. P. Volskio iniciatyva naujai išleistą pop. Pijaus XII encikliką apie sakralinę muziką,9 kuri atspindi visiškai dar neseną, bet dabar tik iš dalies aktualų požiūrį į liturgiją: per Mišias buvo stipriai apribotas liaudiškų giesmių gimtąja kalba giedojimas. Susiformavo paprotys liaudies giesmių mylėtojams rinktis sekmadieniais prieš Mišias ir giedoti „lomkose“ gimtąja kalba įvairias giesmes, kurioms nebuvo vietos Mišių metu. Susipažinus su Pijaus XII dokumentu nejučiom peršasi vos ne šventvagiška mintis, kad Dievo garbinimas gimtąja kalba buvo kiek prastesnis už Dievo garbinimą lotyniškai, nes garbinimas gimtąja kalba galėjo vykti tik šalia liturgijos.

Kokia didžiulė brangenybė tai, kad turime paruoštas lietuviškas liturgines knygas ir per Mišias ne tik patys galime kreiptis į Viešpatį lietuviškai, bet ir kunigą girdime ta kalba, kuri mums yra sava bei brangi. Svetimų kalbų brovimasis šiame globalizacijos amžiuje į gausėti nelinkusią mūsų tautą tesutelkia jėgas kuo daugiau rūpintis ir puoselėti lietuvių kalbą liturgijoje. Juk didžiuojamės, kad Šiluvoje apsireiškusi Dievo Motina su vaikais kalbėjo lietuviškai, o prancūzai pabrėžia, kad Lurde apsireiškusi Marija kalbėjo vietiniu dialektu. Gal tai yra ženklai, kad dangus neturi vienos oficialios kalbos, bet taikosi prie žmogaus supratimo? Tad keista, kad net ir šiandien gimtosios kalbos naudojimo liturgijoje faktas bandomas išaiškinti kaip liturgijos nuskurdinimas ar iškraipymas.

3. Liturginis ugdymas

Bažnyčia skelbia, kad „liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“. (SC 10) Liturginis šventimas yra nepaprastai svarbi krikščioniškojo gyvenimo sritis, kuriai būtina skirti dėmesio, nes kaip meldžiamasi, taip ir tikima. Nors Bažnyčia ir turi nemažai liturgiją reglamentuojančių instrukcijų bei nuorodų, tačiau labai stringa jų įgyvendinimas konkrečioje krikščionių bendruomenės liturginėje praktikoje. Eiliniams tikintiesiems Bažnyčios mintis liturginiais klausimais dažniausiai lieka nežinoma. Vyresnieji kunigai atsimena tuometinių ganytojų raginimą bent kartą metuose parapijose aukoti „parodomąsias“ Mišias, kurių metu vienas kunigas būtų prie altoriaus, o kitas – garsiai aiškintų tikintiesiems apeigų prasmę ir nurodytų, kaip aktyviai ir pilnai įsijunti į liturginį vyksmą. Nors tai ir nebuvo tobulas būdas ugdyti sąmoningą dalyvavimą Eucharistijoje, tačiau bent matėsi pastangos siekti II Vatikano susirinkimo iškeltos bendro šventimo idėjos. Nors kunigas ir labai pamaldžiai gali sau vienas aukoti Mišias tik jam vienam truputį suprantama kalba, tačiau susirinkimo iškelta liturgijos atsinaujinimo kryptis siekė bendruomeniškumo: „Kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“. (SC 27)

Popiežiui paskelbus apie galimybę švęsti Mišias pagal 1962 m. Mišiolą kaip forma extraordinaria ten, kur yra to reikalaujančių tikinčiųjų, kai kuriuose kraštuose ėmė dėtis keisti dalykai: ne tiek pasauliečiai, kiek kunigai ėmė sau organizuoti tikinčiųjų būrelius, aiškinti jiems apie senųjų apeigų kilnumą bei grožį, mokyti lotyniškai atsakinėti į kunigo kreipinius. Kadangi nei pasauliečiai nei kunigai nežinojo, kaip tiksliai atlikti apeigas pagal 1962 m. Mišiolą, papildomai buvo išleista senųjų Mišiolų bei paruošta mokomoji audiovizualinė medžiaga (DVD). Entuziastai išnaudojo visas moderniųjų informacijos perteikimo technologijų galimybes tam, kad galėtų suburti tikinčiųjų grupes ten, kur jų niekada nebuvo ir be įsikišimo iš šalies net negalėtų būti.

Kadangi esu kunigas, švenčiantis Mišias pagal atnaujintas apeigas tiek gimtąją, tiek lotynų kalba, juntu, kad aukščiausieji Bažnyčios hierarchai į mano, kaip įprastinę Mišių šventimo formą (forma ordinaria) naudojančio kunigo liturginį lavinimą kreipia per mažai dėmesio. Lietuvoje nėra liturginio instituto, kuris užsiimtų nuolatiniu bei sistemingu kunigų liturginiu lavinimu, o štai su Bažnyčia pilnos vienybės neturinti Pijaus X brolija išleido mokomąjį DVD diską kunigams, norintiems išmokti aukoti Mišias senomis apeigomis. Internetas išradingai naudojamas smulkiausiai išaiškinant senosios liturgijos šventimo įmantrybes pateikiant tai pailiustruojančią filmuotą medžiagą, bet pasigendama ugdančios medžiagos atnaujintą liturgiją švenčiantiems kunigams. Jaučiu, kad mano liturginis lavinimas nelabai kam rūpi, tačiau vis dar mažą viltį įkvėpia jau įpusėję Kunigų metai. Atrodo, kad dirbtinė senosios liturgijos plėtra išslydo iš Lietuvos vyskupų konferencijos Liturginės komisijos akiračio, todėl neramu, kad pavienių asmenų aktyvumas bei chaotiškai besivystantys procesai visiškai neišbalansuotų liturginio gyvenimo parapijose.

4. Reformos esmė ir tikslas

Kiekviena bet kokioje srityje vykdoma reforma siekia kuo greičiau išgauti akivaizdžių rezultatų, o reformos vykdytojai nori pajusti pozityvių reformos vaisių. Ne išimtis yra ir liturginė reforma. Bažnyčia, būdama nuolat besireformuojanti (semper reformanda), turi daug patirties įvairiausių reformų srityje. Noriu atkreipti dėmesį į keletą pavyzdinių „reformų“ Eucharistijos šventimo srityje.

Vieną pirmųjų Eucharistijos „reformų“ vykdė apaštalas Paulius. Sužinojęs, kad Korinto bendruomenėje atsirado piktnaudžiavimų ir nepagarbos Eucharistijai dėl to, kad Eucharistijos apeigos jungiamos su Agapės pokyliu, Paulius nesiekia radikalaus pokyčio, atskiriant Eucharistiją nuo Agapės, bet imasi gilinti Eucharistijos supratimą (plg. 1 Kor 11,17-34). Panašiai elgiasi ir vysk. A. Schneider knygoje paminėti Bažnyčios tėvai (Kirilas Jeruzalietis, Jonas Auksaburnis, Augustinas ir kt.). Matydami, kad žmonės nepagarbiai priima Viešpaties Kūną į ranką, jie jokiu būdu nesiėmė Komunijos priėmimo būdo reformos, bet ėmėsi katechezės: mokė apie rankų plovimą (higiena), apie pirštų suspaudimą (kad nepražūtų nei vienas trupinėlis), apie sosto Viešpačiui simboliką priimant jį į ranką...

Šiandien pripažįstama, kad po II Vatikano susirinkimo įvykusi liturginė reforma buvo kiek skubota ir per mažai išdiskutuota bei išaiškinta parapijos bendruomenėse. Prieš tris dešimtmečius reformuota liturgija spėjo tapti sava ir patrauklia. Žinoma, kad ne viskas yra tobula, todėl Bažnyčia rodo pastangas pirmiausia pagyvinti esamą liturginį gyvenimą. Čia ypač išskirčiau pop. Jono Pauliaus II pastangas, išsakytas enciklikoje Ecclesia de Eucharistia (2003) bei Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos instrukcijoje Redemptionis sacramentum (2004) apie kai kuriuos Švenčiausiosios Eucharistijos atžvilgiu paisytinus ir vengtinus dalykus. Šių dokumentų pagalba pop. Jonas Paulius II siekia reformuoti liturgiją ne išoriškai, bet pirmiausia – vidiniai. Keista, kad šie dokumentai susilaukė maža atgarsio krikščionių bendruomenėse, o kai kurie įvardinti piktnaudžiavimai ir toliau sėkmingai kerojasi liturginiame vyksme. Ankstyvieji krikščionys, gavę apaštalo laišką, jį skaitydavo susirinkimuose, aiškindavosi, perrašydavo keliais egzemplioriais ir siųsdavo į kitas krikščionių bendruomenės. Taip susidarė visa eilė cirkuliacinių laiškų, kurių autoriais buvo apaštalai, popiežiai, vyskupai ir netgi pasauliečiai. Sunku pasakyti, kodėl šiandien nėra entuziazmo liturgijos supratimo ir pagilinimo klausimais diskutuoti parapijose bei radus tinkamą metą aptarti su nuolatiniais Bažnyčios lankytojais aktualias popiežiaus kalbas. Galbūt visuomenėje įsigalėjusi autoriteto krizė palietė ir Bažnyčią?

Greitas gyvenimo tempas stumia mus matyti kuo greitesnes permainas, kurios būtų akivaizdžios. Greitas išorinių dalykų pakeitimas suvokiamas kaip tam tikra maišto forma, o maištininkams juk niekada nebūna gerai. Patyrę pasitenkinimą vieno maišto metu, jie pradeda kitą maištą... Kai kuriuose Bažnyčios sluoksniuose vyrauja mintys, kad pakeitus gestus (pvz. Komunijos priėmimo), grąžinus lotynų kalbą į liturgiją ir įvedus senąsias apeigas bažnyčios prisipildys žmonių. Lotynų patarlė sako, kad niekas du kartus negali įbristi į tą pačią upę, nes vanduo keičiasi. Su laiko tėkme yra dar sudėtingiau. Jokia reforma nėra galutinė, bet tik nedidelis tarpsnis Bažnyčios kelionėje per istoriją. Daugiausia pasiekia tos reformos, kurios nesiorientuoja į radikalius ir netikrumą sukeliančius pokyčius, bet nusižeminusiai, kantriai ir sistemingai darbuojasi esamos padėties taisymui. Aš už tradiciją, kuri nebūtų tendencinga, nebūtų fragmentiška ar „užstrigusi“ kokiame nors šimtmetyje, bet nuolat auganti, nes tikroji ir pilna Bažnyčios Tradicija nėra pelenų garbinimas, bet naujos ugnies įpūtimas.

1 Athanasius Schneider, Dominus est: Centrinės Azijos vyskupo mintys apie Šventąją Komuniją, iš italų kalbos vertė Vilius Sikorskas, Šiauliai: Šiaulių vyskupijos ekonomo tarnyba, 2009.
2 Plg. Ibid., p. 32–33.
3 Plačiau apie tai žr. Algirdas Jurevičius, Duona ir vynas, Vilnius: Aidai, 2002, p. 24–25.
4 Plg. Biblijos enciklopedija: Laikai ir visuomenė, idėjos ir reikšmė: Universalus žinynas, Vilnius: Alna litera, 1992, p. 182–183.
5 Plg. Athanasius Schneider, op. cit., p. 40–43, 46–47.
6 Plg. Concilium Nicaenum, can. 20, in: Conciliorum Oecumenicorum Decreta, hrsg. Josef Wohlmuth, Paderborn, 1998.
7 Pop. Benediktas XVI, Apaštališkas laiškas Summorum pontificum, (2007-07-07), in: Bažnyčios žinios, 2007, Nr. 13–14.
8 Pop. Benediktas XVI, Laiškas vyskupams apaštališkojo laiško „motu proprio datae“ Summorum pontificum dėl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo paskelbimo proga, (2007-07-07), in: Bažnyčios žinios, 2007, Nr. 13–14.
9 Pop. Pijus XII, Enciklika Musicae sacrae disciplina apie sakralinę muziką, (1955-12-25), Kaunas: Naujasis lankas, 2009.

 

ALGIRDAS JUREVIČIUS (g. 1972) – kunigas, monsinjoras, teologijos dr., Kaišiadorių vyskupo generalvikaras. Išleido knygas Duona ir vynas (2002), Zur Theologie des Diakonats (2004), Die Katholische Kirche Litauens. Auf dem Weg zur Erneuerung (2004). Skelbiamo teksto mintys atsirado kaip reakcija į 2009 m. gruodžio viduryje per „Marijos radiją“ transliuotą kun. Oskaro Petro Volskio pokalbį su vysk. Athanasiumi Schneideriu.

Dėkojame mons. Algirdui Jurevičiui ir „Naujajam Židiniui-Aidams“, leidusiems paskelbti šį tekstą.










JSN Dome template designed by JoomlaShine.com tuned for website by A.A.