SCHOLA GREGORIANA VILNENSIS

LT            FR           EN

Popiežius Benediktas XVI: Liturgija ir bažnytinė muzika

Kardinolas Joseph Ratzinger šią paskaitą skaitė itališkai VIII Tarptautiniame Bažnytinės muzikos kongrese Romoje, 1985 m. lapkričio 17 dieną. Ji buvo išspausdinta „Religinės muzikos“ („Sacred Music“) leidinio 112 numeryje (1986, p. 13–22), taip pat leidinyje „Nauja giesmė Viešpačiui“ („A New Song for the Lord“, Niujorkas: Crossroad, 1995).

Nuo pat pradžių liturgija ir muzika buvo gana glaudžiai susijusios. Vien tik žodžių nepakanka, kai žmogus šlovina Dievą. Pokalbis su Dievu peržengia žmogiškos kalbos ribas. Todėl pačia savo prigimtimi liturgija visur šaukiasi muzikos, giedojimo ir kūrinijos balsų instrumentų garsuose pagalbos. Juk į Dievo šlovinimą įtrauktas ne vien žmogus. Garbinti Dievą – reiškia prisijungti prie to, apie ką byloja visi kūriniai.

Nors liturgija ir muzika savo prigimtimi yra artimai viena su kita susijusios, jų santykis nuo pat pradžios buvo sudėtingas, ypač kultūrinių pokyčių ir istorinių lūžių laikotarpiais. Todėl nenuostabu, kad šiandien ir vėl svarstomas klausimas apie teisingą muzikos formą garbinime. Paskutiniojo susirinkimo polemika ir iškart po jos sekę metai, rodės, telkėsi išskirtinai vien tik į priešstatą tarp pastoracinėje veikloje dalyvaujančių žmonių ir bažnyčios muzikantų, kurie atsisakė sutikti su vien tik pastoracinės naudos kategorijomis paremtu skirstymu ir vietoj to siekė įrodyti, kad vidinis muzikos kaip pastoracinės ir liturginės priemonės pagrįstumas yra vertingas pats savaime. Kitais žodžiais tariant, diskusija, rodės, iš esmės apsiribojo konkretaus taikymo lygmeniu. Tuo tarpu problema glūdi kur kas giliau.

Antroji liturginės reformos banga ragina kvestionuoti pačius principus. Klausimas keliamas apie pačią garbinimo veiksmo kaip tokio esmę, apie jos antropologinį ir teologinį pagrindus. Polemika apie bažnyčią ir muziką yra kur kas gilesnio klausimo – kas yra garbinimas – ženklas.

1. PRANOKTI SUSIRINKIMĄ? NAUJA LITURGIJOS SAMPRATA

Naujas liturginės reformos pastangų tarpsnis aiškiai remiasi ne Antrojo Vatikano Susirinkimo tekstais, bet jo „dvasia“. Pristatydamas šį požiūrį čia pasinaudosiu informatyviu ir aiškiu straipsniu „Giesmė ir muzika Bažnyčioje“, kuris pasirodė Nuovo Dizionario di Liturgia. Jame neabejojama aukštu grigališkojo choralo ir klasikinės polifonijos meniniu lygiu. Čia netgi nesistengiama supriešinti bendruomenės veiklos su elitiniu menu. Tikrasis diskusijos objektas net nėra istorinio konservatyvumo, kuris tiktai mėgdžioja praeitį ir taip stokoja tiek dabarties, tiek ateities, atmetimas. Greičiau tai klausimas apie naują pamatinį liturgijos supratimą, kuris siektų toliau nei Susirinkimas (jo konstitucija apie šventąją liturgiją čia vadinama daugiaveide).

Pamėginkime trumpai susipažinti su svarbiausiais šios naujos sampratos bruožais. Liturgijos ištakos (kaip teigiama) slypi dviejų ar trijų, susirenkančių Kristaus vardu, susibūrime. Pirmąkart klausantis, ši nuoroda į Jėzaus pažadą Mt 16, 20 skamba nekaltai ir gana tradiciškai. Tačiau izoliavus šį vieną Biblijos fragmentą ir supriešinus jį su visa liturgine tradicija, jis įgyja revoliucinę jėgą. „Du ar trys“ nėra laikomi institucijos su instituciniais vaidmenimis ar bet kokios „kodifikuotos programos“ priešybe. Taigi šis liturgijos apibrėžimas reiškia, kad ne Bažnyčia yra viršesnė už grupę, bet veikiau grupė svarbesnė už Bažnyčią. Ne Bažnyčia kaip visuminė būtis, kuria remiasi individualios grupės ar susirinkimo liturgija, bet greičiau pati grupė ir yra tai, nuo ko liturgija kiekvienu atveju prasideda. Iš čia taip pat seka, kad liturgija neišauga iš modelio, kuriame kartu dalyvaujama, iš „ritualo“ (kuris būdamas „kodifikuota programa“ dabar paverčiamas negatyviu prievartos įvaizdžiu): greičiau liturgija kyla vietoje, iš susirinkusiųjų kūrybingumo. Tokiu sociologiniu požiūriu žvelgiant, kunigystės sakramentas pasirodo besantis instituciniu vaidmeniu, kuris kuria savęs paties monopoliją ir, pasinaudodamas institucija (Bažnyčia), suardo pirmykštę grupės vienybę ir bendrystę. Mums yra teigiama, kad šitaip susiklosčius situacijai, tiek muzika, tiek lotynų kalba tampa išrinktųjų kalba, „kitos Bažnyčios, tai yra institucijos ir jos dvasininkijos kalba“.

Akivaizdu, kad Mt 16, 20 išskyrimas iš visos biblinės ir bažnytinės bendruomeninės Bažnyčios maldos tradicijos sukelia toli siekiančius padarinius: Viešpaties pažadas duotas tiems, kurie kur nors meldžiasi, yra paverčiamas autonominės grupės dogma. Jungtinis meldimosi veiksmas yra sustiprinamas iki egalitarizmo, kuris dvasinių apeigų plėtrą laiko kitos Bažnyčios pradžia. Žiūrint iš šio požiūrio taško, bet kokios iš Bažnyčios kaip visumos kylančios direktyvos pasirodo kaip suvaržymai, kuriems turi būti atsispirta vardan liturginio šventimo originalumo ir laisvės. Lemiamu veiksniu tampa ne paklusnumas visumai, bet greičiau akimirksnio kūrybingumas.

Akivaizdu, kad perėmus sociologinę terminologiją kartu buvo priimtas ir tam tikras vertinimo principas: sociologine kalba apibrėžiama vertybių sistema formuoja naują požiūrį į praeitį ir į dabartį, į negatyvumą ir į pozityvumą. Todėl tokie konvenciniai (tiesą sakant, netgi Susirinkimo dvasioje!) teiginiai kaip „sakralinės muzikos lobynas“, „vargonai kaip visų instrumentų karalius“ arba „grigališkojo giedojimo universalumas“ dabar pasirodo besantys „mistifikacijos“, kurių tikslas – „išsaugoti konkrečią galios formą“. Tam tikros galios institucijos (taip mums yra teigiama) jaučia grėsmę kultūrinių pokyčių procesų akivaizdoje. Į tai jos (tariamai) reaguoja savo pastangas išsaugoti save slėpdamos po apgaulingais meilės tradicijai apdarais. Grigališkasis giedojimas ir Palestrina yra laikomi globėjiškomis mitologizuoto senovinio repertuaro dievybėmis, sudedamaisiais katalikiškos kontrkultūros elementais, palaikomais re-mitologizuotų ir super-sakralizuotų archetipų. Faktiškai tvirtinama, jog visa istorinė Bažnyčios liturgija yra labiau susirūpinusi kulto biurokratijos reprezentacija nei bendruomenės giedojimu. Galiausiai popiežiaus Šv. Pijaus X motu proprio apie bažnytinę muziką turinys yra vadinamas „kultūriškai trumparege ir teologiškai beverte religinės muzikos ideologija“.

Žinoma, čia matome ne tik besireiškiantį sociologizmą, bet taip pat visišką Naujojo Testamento ir Bažnyčios istorijos atskyrimą, plaukiantį iš dekadanso teorijos. Tai gana būdinga daugumai Švietimo epochos situacijų: tikrasis grynumas gali būti randamas tik kilmėje „iš Jėzaus“, o visa likusi istorija rodosi esanti „muzikiniu nuotykiu su neteisingomis ir klaidinančiomis patirtimis“. Ši istorija dabar turi būti užbaigta, kad būtų galima pradėti tai, kas teisinga.

Tik kas gi yra tai, kas skelbiama kaip naujas ir geresnis dalykas? Apie pagrindines idėjas buvo užsiminta jau anksčiau, dabar turime pamėginti perteikti jas konkrečiau. Gana aiškiai suformuluojamos dvi fundamentalios vertybės. „Svarbiausia“ atnaujintosios liturgijos vertybė (taip mums yra teigiama) yra „visų asmenų pilnas ir autentiškas aktyvumas“. Atitinkamai bažnytinė muzika pirmiausia reiškia tai, kad „Dievo tauta“ išreiškia savo tapatybę giedodama. O kartu su tuo mes pereiname prie antro čia besireiškiančio vertybinio sprendimo: muzika pasirodo esanti jėga, kuri įgalina žmones jungtis į grupę. Žinomos giesmės yra, taip sakant, skiriamasis bendruomenės požymis. Iš šių dviejų principų seka pagrindinės garbinime dalyvaujančios muzikos kategorijos: projektas, programa, animacija, vadovavimas. Mums yra teigiama, kad „kaip“ yra kur kas svarbiau nei „ką“. Gebėjimas švęsti yra skelbiamas esantis pirmiausiai „gebėjimu produkuoti“: muzika visų pirma turi būti „pagaminta“ arba „padaryta“. Teisybės dėlei turėčiau pridurti, jog tame straipsnyje matome pilną skirtingų kultūrinių situacijų pripažinimą, o taip pat paliekama vietos istorinės medžiagos priėmimui. Ir visų svarbiausia, straipsnyje pabrėžiamas velykinis krikščioniškos liturgijos pobūdis, kuri giesme ne tik išreiškia „Dievo tautos“ tapatybę, bet taip pat turėtų išpažinti savo viltį ir garsinti visiems Jėzaus Kristaus Tėvo palankumą.

Tad nepaisant didelio atotrūkio, čia vis dar yra elementų, kurie dialogą padaro įmanomu ir suteikia vilties, kad mūsų pamatiniame liturgijos supratime vėl gali būti pasiekta vienybė. Kadangi liturgija yra kildinama iš grupės, o ne iš Bažnyčios, šiai vienybei gresia išnykimas, ir ne tik teoriškai, bet ir aktualiojoje liturginėje praktikoje.

Aš taip ilgai apie visa tai nekalbėčiau, jei manyčiau, kad tokios idėjos priskirtinos tik keliems individualiems teoretikams. Nors ir nediskutuotina dėl to, kad jos nėra paremtos Antrojo Vatikano tekstais, daugelis liturginių struktūrų ir jų organų tvirtai tiki, kad susirinkimo „dvasia“ kreipia kaip tik šia linkme. Ta prasme, kurią minėjau, šiandien pernelyg plačiai paplitusi nuomonė, kad tikrosios kategorijos, atitinkančios Susirinimo liturgijos sampratą, yra taip vadinamas kūrybingumas, visų dalyvaujančiųjų aktyvumas ir svarba grupės, kurios nariai pažįstami ir yra artimi. Ne tik asistuojantys kunigai, bet kartais net ir vyskupai jaučiasi lyg būtų neištikimi Susirinkimui, jei švenčia Šventąsias Mišias tiksliai taip, kaip išspausdinta mišiole: turi būti įterpta nors viena „kūrybiška“ formulė, nesvarbu, kad ir kokia banali ji bebūtų. Būtinai – buržuaziškas auditorijos pasveikinimas ir, jei tik įmanoma, taip pat ir draugiški sveikinimai išeinant iš bažnyčios jau yra tapę privalomu šventojo veiksmo elementu, kurį nedaugelis išdrįsta praleisti.

2. FILOSOFINIS ŠIOS KONCEPCIJOS PAGRINDAS IR GINČYTINI JOS ASPEKTAI

Nepaisant viso to, kas iki šiol buvo pasakyta, mes dar nepasiekėme šio vertybinio pokyčio šerdies. Visi iki šiol aptarti klausimai seka iš fakto, kad grupei suteikiama pirmenybė prieš Bažnyčią. Kaipgi taip? Taip atsitinka todėl, kad Bažnyčia čia yra priskiriama bendrai „institucijos“ kategorijai, o šios pakraipos sociologijoje, kuri čia yra savinamasi, „institucija“ yra vertinama neigiamai. „Institucija“ įkūnija galią, o galia yra traktuojama kaip laisvės priešybė. Kadangi tikėjimui („sekimui Jėzumi“) yra priskiriama pozityvi vertė, tai jis turi palaikyti laisvę ir dėl to pačia savo prigimtimi taip pat būti antiinstituciniu. Atitinkamai garbinimas taip pat negali būti institucijos atrama arba jos dalimi, bet priešingai – turi būti priešinga jėga, kuri padės nuversti galinguosius nuo jų sostų.

Jei tai pasirenkama išeities tašku, tuomet, žinoma, velykinė viltis (kurią liturgija turėtų byloti) gali tapti ganėtinai žemiška. Ji gali tapti viltimi nugalėti institucijas, ir iš tiesų ji tampa ginklu kovoje prieš esamas valdžias. Pavyzdžiui, jau vien tik skaitant Missa Nicaraguensis tekstus galima susidaryti įspūdį, koks yra vilties sampratos pokytis ir koks yra naujasis realizmas, kuriuo čia persiima liturgija, lyg ji būtų kovos pažado instrumentas. Ir dar kai kas pasidaro pakankamai akivaizdu: tai svarba, kuri naujojoje sampratoje priskiriama muzikai. Revoliucinės dainos turi galią žadinti, jos perduoda entuziazmą ir įsitikinimą, kurių vien tik žodžiais tariama liturgija sukelti negalėtų. Taigi čia nebelieka jokio skirtumo nuo liturginės muzikos, nes muzikai priskirta nauja ir nepakeičiama funkcija žadinti iracionalias galias bei bendruomeniškuma, o tai ir yra viso proceso tikslas. Tuo pat metu muzika prisideda prie sąmonės formavimo, nes tai, kas giedama, yra palaipsniui perduodama dvasiai kur kas veiksmingiau, nei tai, kas yra vien tik tariama ar mąstoma.

Dar daugiau, grupės liturgijos dėka vietinės bendruomenės ribos čia yra gana sąmoningai peržengiamos: pasinaudojant liturgine forma ir jos muzika atsiranda nauja vienybė, kuri, rodos, pagimdo naują tautą, save vadinančią Dievo tauta, nors čia „Dievu“ iš tikrųjų vadinami patys žmonės ir juose gyvuojančios istorinės jėgos.

Dabar grįžkime prie mūsų analizuojamų vertybių, kurios yra tapusios lemiamais naująją liturginę sąmonę formuojančiais veiksniais. Visų pirma, „institucijos“ idėja čia yra vertinama negatyviai, o apie Bažnyčią svarstoma išskirtinai tik šiuo sociologiniu aspektu, kuris (verta pastebėti) nėra būdingas empirinei sociologijai, bet grindžiamas požiūriu, už kurį turėtume būti dėkingi taip vadinamiems nepasitikėjimo ideologams. Akivaizdu, kad jie čia gerai pasidarbavo ir išplėtojo mąstyseną, kuri lieka veiksminga net ir tuomet, kai jos ištakos nebepastebimos. Tačiau nepasitikėjimas negalėtų turėti tokios sprogstamosios galios, jei nebūtų lydimas pažado, susižavėjimas kuriuo yra beveik neišvengiamas: tai laisvės idėja kaip tikras žmogiškojo orumo reikalavimas. Šia prasme teisingos laisvės sampratos klausimas privalo būti pačia diskusijos šerdimi. Tuo būdu polemika apie liturgiją grąžinama iš paviršutiniškų klausimų apie jos formą prie pačios šio dalyko esmės, nes kalbant apie liturgiją iš tiesų kalbėti dera apie Atpirkimo realumą ir požiūrį į tikrąją laisvę. Šitaip išryškinant centrinį diskusijos klausimą neabejotinai atsiveria pozityvioji naujosios polemikos pusė.

Tuo pačiu galime suvokti, būtent dėl ko šiandien kenčia katalikiškoji krikščionybė. Jei Bažnyčia paaiškėja besanti tik institucija, galios nešėja ir tokiu būdu laisvės varžovė bei kliuvinys atpirkimui, tuomet tikėjimas gyvuoja prieštaraudamas pats sau, nes, viena vertus, tikėjimas negali išsiversti be Bažnyčios, o kita vertus, tikėjimas iš esmės priešpastatomas Bažnyčiai. Kaip tik čia ir slypi šios liturginės reformos tendencijos tragiškasis paradoksas. Juk liturgija be Bažnyčios yra aiškus nesusipratimas. Kai liturgijoje visi, būdami aktyvūs, patys tampa subjektais, kartu su bendruoju subjektu „Bažnyčia“ dingsta tikrasis liturgijos veikėjas. Žmonės pamiršta, kad liturgija turėtų būti opus Dei, Dievo darbu, kuriame Jis pats veikia pirmiausiai, ir mes tampame išganyti kaip tik dėl to, kad veikia Jis. Grupė švenčia pati save, ir šitaip ji nešvenčia nieko, nes grupė savaime nėra joks pagrindas šventimui. Štai kodėl visuotinis aktyvumas veda į nuobodulį. Be To, kurio laukia visas pasaulis, neįvyksta visiškai nieko. Tik šiuo požiūriu perėjimas prie konkretesnių tikslų, kaip jie yra pristatomi Missa Nicaraguensis, yra logiška išvada.

Taigi su visu rimtumu šio požiūrio atstovų derėtų paklausti: ar tikrai Bažnyčia yra tik institucija, kultinė biurokratija, galios aparatas? Ar dvasinė kunigystės institucija yra vien tik šventųjų privilegijų monopolizacija? Jei paaiškės, kad neįmanoma įveikti šios nuomonės net ir emocijų lygmenyje ir dar kartą iš širdies pažvelgti į Bažnyčią kitoje šviesoje, tuomet mes neatnaujinsime liturgijos, bet „mirusieji laidos savo mirusiuosius“ ir vadins tai „reforma“. Tuomet, žinoma, nebelieka ir bažnytinės muzikos, nes ji nebeturi savojo subjekto – Bažnyčios. Faktiškai tokiu atveju apskritai nebūtų galima kalbėti apie liturgiją, nes liturgija suponuoja Bažnyčią, o tai, kas tokiu atveju liktų, būtų vien tik grupės ritualai, kurie daugiau ar mažiau išradingai naudoja muzikines išraiškos priemones. Jei norime, kad liturgija išliktų ar išties būtų atnaujinta, tuomet reikalingas esminis dalykas – naujai atrandama Bažnyčia. Ir aš pridurčiau: jeigu norime, kad būtų įveiktas žmogaus susvetimėjimas ir kad jis naujai atrastų savąją tapatybę, tuomet būtina iš naujo atrasti Bažnyčią, kuri nėra žmonijai priešiška institucija, bet naujasis „Mes“, kuriame vieninteliame individas gali pasiekti savojo pastovumo ir nekintamumo.

Turint tai omenyje būtų išties naudinga dar kartą kuo nuodugniau ištirti mažą knygelę, kuria Romano Guardini, didysis liturginio atsinaujinimo pionierius, baigė savo literatūrinę veiklą tais metais, kuriais baigėsi ir Susirinkimas. Jis pats pabrėžė, kad parašė šią knygą iš meilės ir susirūpinimo Bažnyčia, kurios žmogiškąją pusę – ir jos pavojingą būklę – jis gana gerai pažinojo. Tačiau jis išmoko žmogiškame Bažnyčios trapume įžvelgti Dievo Įsikūnijimo papiktinimą; jis išmoko Bažnyčioje įžvelgti Viešpaties, kuris sukūrė Bažnyčią, savo paties Kūną, buvimą. Tik to pasiekus Jėzus Kristus yra tuo pat metu kartu su mumis. Be šito nėra tikrosios liturgijos, kuri yra ne vien tik velykinio slėpinio atminimas, bet ir realus jo buvimas. Ir vėlgi, tik apie tokią liturgiją galima sakyti, kad ji yra dalyvavimas Trejybės dialoge tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tik šiuo atveju liturgija nėra mūsų pačių „gamyba“, bet opus Dei – Dievo veiksmas mums ir su mumis. Štai kodėl Guardini ypatingai pabrėžia, kad liturgijos esmė yra ne ko nors darymas, bet buvimas. Nuomonė, kad bendri veiksmai yra pagrindinė liturgijos vertybė, yra didžiausia Guardinio liturginės koncepcijos priešybė, kokią tik įmanoma įsivaizduoti. Iš tiesų bendri visų veiksmai ne tik kad nėra pagrindinė liturgijos vertybė, bet apskritai neturi jokios vertės.

Susilaikysiu nuo bet kokios tolesnės diskusijos šiuo klausimu, nes turime susitelkti ties atramos taško, o taip pat ir tam tikro pagrindo teisingam liturgijos ir muzikos tarpusavio santykiui, paieškomis. Tiesą sakant, pripažinus, kad Bažnyčia yra realusis liturgijos subjektas – Bažnyčia kaip visų laikų ir visų vietų communio sanctorum, – kyla toli siekiančios išvados, reikšmingos net ir šiuo požiūriu. Iš to seka (kaip kad Guardini nuodugniai aprašė savo ankstyvajame veikale Liturginė formacija) ne tik liturgijos atskyrimas nuo grupės ir individo įgeidžių (net ir tuo atveju, jei tas individas yra dvasininkas ar specialistas), – tai, ką Guardini vadino objektyvumu ir pozityviąja liturgijos prigimtimi. Pirmiausia, iš to seka dar trys ontologinės dimensijos, kuriomis liturgija gyvuoja: kosmosas, istorija ir slėpinys. Ryšys su istorija reiškia ir vystymąsi, t. y., kad liturgija yra dalis to, kas yra gyva, kas turi pradžią, kas nuolat daro tam tikrą poveikį ir kas nuolat yra, nebūnant išbaigta, nors kaip tik ir gyvuoja tik dėl to, kad yra toliau plėtojama. Kai kurie elementai nunyksta, kiti yra pamirštami ir grįžta vėliau kitokiomis formomis, bet pati plėtra visada suponuoja pabaigai atviros pradžios dalyvavimą.

O tai mus nukreipia prie antros kategorijos, kuri yra ypatingai svarbi, nes susijusi su kosmosu: taip suvokiama liturgija iš esmės egzistuoja kaip dalyvavimas. Nė vienas čia nėra pirmas ir vienintelis liturgijos kūrėjas. Liturgija visiems yra dalyvavimas didesniame dalyke, kuris pranoksta atskirai paimtą individą. Todėl kiekvienas individas kartu yra ir veikiantysis asmuo, ir aktyvus jis yra kaip tik dėl to, kad yra gavėjas.

Galiausiai santykis su slėpiniu reiškia, kad liturginio įvykio pradžia niekuomet nėra mumyse. Tai greičiau atsakas į iš aukščiau kylančią iniciatyvą, į kvietimą ir meilės aktą, kuris yra slėpinys. Čia susiduriame su klausimais, kuriuos reikėtų paaiškinti, tačiau slėpinys pats neatsiveria aiškinimui. Jis tampa prieinamas tik per jo priėmimą, tame „taip“, kurį net ir šiandien galime užtikrintai vadinti klusnumu biblijine prasme.

Čia prieiname prie esminio meno kilmės klausimo. Grupės liturgija nėra kosminė, nes ji gyvuoja tik grupės autonomijos dėka. Grupės liturgija neturi istorijos, nes ji kaip tik ir apibrėžiama atsiskyrimu nuo istorijos ir „pasidaryk pats“ nuostata net ir tuomet, kai grupė naudojasi kilnojamomis iš istorijos pasiskolintomis dekoracijomis. Ir grupės liturgijai nepažįstamas joks slėpinys, nes grupės liturgijoje viskas yra ir turi būti paaiškinta. Štai kodėl vystymasis ir dalyvavimas yra tokie pat svetimi grupės liturgijai elementai kaip ir klusnumas, kuriuo išreiškiama kur kas didesnė prasmė, nei ji gali būti paaiškinta.

Visa tai dabar yra pakeičiama kūrybingumu, kuriuo šie emancipuotieji stengiasi patvirtinti arba ratifikuoti savo autonomiją. Toks kūrybingumas, kuris siekia tapti funkcionalia autonomijos ir emancipacijos išraiška, kaip tik dėl šitos priežasties yra diametraliai priešingas bet kokiai dalyvavimo formai. Tokiam kūrybingumui būdingas savavališkumas, išreiškiantis būtiną bet kokių nustatytų formų ar taisyklių atmetimą, taip pat nesikartojimas, nes kartojimas suponuotų priklausomybę, ir dirbtinumas, nes jis neišvengiamai būdingas išskirtinai žmogiškajam veikimui. Ir taip matome tą žmogiškąjį kūrybingumą, kuris atsisako priimti ir dalyvauti, kuris yra prieštaraujantis ir neteisingas pačia savo prigimtimi, nes žmogus gali būti žmogumi tik priimdamas ir dalyvaudamas. Toks kūrybingumas yra bėgimas nuo conditio humana ir todėl klaidingas. Štai kodėl kultūrinė krizė prasideda kaip tik tuomet, kai kartu su tikėjimo į Dievą praradimu taip pat turi būti kvestionuojamas ir iš anksto apibrėžtas būties suvokiamumas.

Apibendrinkime savo svarstymus, kad galėtume padaryti tam tikras išvadas apie mūsų svarstomojo dalyko esmę ir pagrindinę bažnytinės muzikos formą. Paaiškėjo, kad grupės pirmumas išvedamas iš to, kad Bažnyčios kaip institucijos suvokimas grindžiamas tokia laisvės koncepcija, kuri nesuderinama su institucionalumo sąvoka ir tikrove. Iš tiesų ši laisvės sąvoka nepajėgi suvokti slėpinio Bažnyčios tikrovėje dimensijos. Laisvė suvokiama per autonomiją ir emancipaciją, savo konkretų pavidalą ji įgauna kūrybingume, kuris šiame kontekste yra tiesioginė to objektyvumo ir pozityvumo, kurie išreiškia Bažnyčios liturgijos esmę, priešybė. Grupė yra iš tiesų laisva tik tuomet, kai ji pati kaskart iš naujo atranda save.

Taip pat pamatėme, kad liturgija, verta savojo vardo, yra radikali viso šito priešprieša. Tikroji liturgija yra priešinga istoriniam savavališkumui, kuriam nebūdingas vystymasis, ir todėl jis yra visiškai beprasmis. Tikroji liturgija taip pat yra priešinga nesikartojimo principui, kuris taip pat reiškia atsiskyrimą ir bendrystės praradimą, atmetant bet kokį telkimąsi į grupes. Tikroji liturgija yra priešinama ne techniškumui, bet dirbtinumui, kuriuo žmogus susikuria alternatyvų pasaulį ir praranda Dievo kūrinijos perspektyvą ar netgi jos patyrimą. Šios prieštaros yra akivaizdžios, kaip akivaizdu ir tai, jog grupės liturgiją pateisinantis argumentas pirmiausia grindžiamas autonomiškai suvokiama laisvės samprata. Tačiau dabar turime pažvelgti pozityviai į antropologinę sampratą, kuri yra liturgijos pagrindas Bažnyčios tikėjimo prasme.

3. ANTROPOLOGINĖ BAŽNYČIOS LITURGIJOS STRUKTŪRA

Atsakymą į klausimą mums pateikia du fundamentalūs Naujojo Testamento teiginiai. Šventasis Paulius nukaldino formuluotę logike latreia (Rom 12, 1), kurią vis tik labai sunku išversti, nes neturime patenkinamo atitikmens logos sąvokai. Galbūt būtų galima ją versti kaip „garbinimą logoso būdu“ arba Dvasios nustatytą ir apibrėžtą garbinimą, kas primintų Jėzaus pareiškimą apie garbinimą dvasia ir tiesa (Jn 4, 23). Tačiau šią frazę taip pat galima versti ir kaip garbinimą, paženklintą arba pažymėtą žodžiu, žinoma, pridedant, kad Biblijos prasme (lygiai taip pat kaip ir graikiška prasme) „žodis“ reiškia daugiau nei vien tik žodžius ar kalbą: tai yra kūrimo tikrovė. Žinoma, jis yra daugiau ir nei vien tik mintis ar dvasia: jis yra dvasia, kuri pati save paaiškina ir perduoda. Iš šios tikrovės visuomet buvo išvedamas ir suponuojamas kaip pagrindinė liturginės muzikos norma krikščioniškos liturgijos santykis su tekstu, jos racionalumas, suprantamumas ir santūrumas. Tačiau suprasti šią normą kaip griežtą reikalavimą, kad visa liturginė muzika būtų glaudžiai susijusi su tekstu, ar teksto suprantamumą paskelbti bendru visos liturginės muzikos reikalavimu, – tai būtų ribota ir neteisinga interpretacija. Šiaip ar taip, juk „žodis“ Šventojo Rašto prasme yra daugiau nei tekstas, o suvokimas apima daugiau nei banalų aiškumą to, kas kiekvienam yra ir taip akivaizdu, kas turėtų būti suspausta į paviršutiniškiausią racionalumą. Tačiau teisinga teigti, kad garbinimui tiesa ir dvasia tarnaujanti muzika negali būti ritminė jusliškai įtaigi ekstazė, subjektyvios emocinės palaimos kvaitulys ar paviršutiniška pramoga. Ji turi būti subordinuota žiniai, racionaliam dvasiniam teigimui, kuris yra racionalus aukščiausia šio žodžio prasme. Kitaip sakant, yra visiškai teisinga teigti, kad tokia muzika pačia giliausia savo prigimtimi turi atitikti šį „žodį“ plačiąja prasme, tiesą sakant, ji turi jam tarnauti.

Tad visai natūraliai galime pereiti prie kito teksto, kuris, paaiškindamas „žodžio“ ir jo santykio su mumis svarbą, pateikia iš tiesų fundamentalią biblijinę garbinimo sampratą. Turiu omenyje šį Šv. Jono Evangelijos prologo sakinį: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1, 13). Visų pirma, „žodis“, kuriam skirtas krikščioniškas garbinimas, nėra tekstas, bet gyvoji tikrovė: Dievas, Kuris yra save atskleidžianti prasmė ir Kuris atsiskleidžia tapdamas žmogumi. Dabar šis Įsikūnijimas yra šventoji padangtė arba tabernakulis, bet kokio garbininimo – žiūrėjimo į Dievo šlovę ir teikančio Jam garbę – centras. Tačiau šie Šventojo Jono prologo sakiniai dar neperteikia viso vaizdo. Šią ištrauką galima interpretuoti ir neteisingai, jei neatsižvelgsime į „atsisveikinamąsias“ Jėzaus kalbas, kuriose Jis sako savo mokiniams: „einu jums vietos paruošti, vėl sugrįšiu. Aš išeinu ir vėl sugrįšiu. Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“ (Jn 12, 2 ir toliau, 14, 18 ir toliau, 16, 5 ir toliau, ir t.t.). Įsikūnijimas yra tik pirmasis kur kas ilgesnio kelio žingsnis, vedantis į galutinę ir reikšmingą užbaigą ant Kryžiaus bei Prisikėlimą. Ant Kryžiaus Viešpats viską prisiima sau ir neša tai, kas yra kūniška, tai yra žmogų ir visą sukurtąjį pasaulį, į Dievo amžinybę.

Liturgija yra subordinuota šitam judėjimui, kurį galime pavadinti pagrindiniu tekstu ir kuriuo remiasi bet kokia liturginė muzika: ši judėjimo linija yra etalonas, kuriuo muzika turi būti iš vidaus apibrėžta. Liturginė muzika yra reikalavimų ir dinamikos, kylančių iš Žodžio Įsikūnijimo, rezultatas, nes muzika reiškia, kad net būdamas tarp mūsų žodis negali būti vien tik kalba. Pagrindiniai būdai, kuriais Įsikūnijimas ir toliau veikia, žinoma, yra sakramentiniai ženklai. Tačiau jie yra traktuojami neteisingai, jei nėra panardinami į liturgiją, kuri kaip visuma seka šiuo Žodžio išsiplėtimu į kūniškumą ir į visų mūsų juslių sferą. Būtent tai grindžia ir suteikia reikalingus įvaizdžius, visiškai priešingus žydiškam ar musulmoniškam garbinimo būdui. Taip pat būtent dėl to būtina remtis šiais gilesniais suvokimo ir atsako lygmenimis, kurie tampa prieinami per muziką. Tikėjimo tapimas muzika yra dalis to paties proceso, kuriuo Žodis tampa kūnu. Tačiau kartu šis „tapimas muzika“ visiškai unikaliu būdu yra subordinuotas tai vidinei Įsikūnijimo įvykio evoliucijai, kurią anksčiau mėginau nusakyti: kūnu tapęs Žodis per Kryžių ir Prisikėlimą tampa Žodžiu tapusiu kūnu. Abu persmelkia vienas kitą. Įsikūnijimas neišnyksta, bet tampa galutiniu tą akimirksnį, kuriuo judėjimas, taip sakant, apsisuka atgal: pats kūnas tampa Žodžiu, yra „logizuojamas“. Kaip tik šita transformcija suteikia visai tikrovei naują vienybę, kuri – akivaizdu – buvo taip svarbi Dievui, kad jis už ją sumokėjo Sūnaus Kryžiaus kainą.

Žodžiui tampant muzika, tam, viena vertus, pasitelkiama suvokiama iliustracija, įsikūnijimas arba kūno prisiėmimas, iracionalių galių trauka, nuoroda į paslėptą kūrinijos harmoniją, atradimas visų dalykų gelmėje slypinčios giesmės. Tad jau pats šis muzikos tapsmas yra kartu ir šio judėjimo lemiamas posūkis: jame ne tik Žodis tampa kūnu, bet ir kūnas – dvasia; žalvaris ir medis tampa garsu; tai, kas yra nesąmoninga ir neapibrėžta, tampa tvarkingu ir prasmingu sąskambiu. Tai, kas įvyksta, yra įkūnijimas arba įsikūnijimas, kuris yra įdvasinimas, ir įdvasinimas, kuris yra įsikūnijimas arba į-kūn-ijimas. Krikščioniškas įkūnijimas visuomet kartu yra ir įdvasinimas, o krikščioniškas įdvasinimas visuomet yra ir į-kūn-ijimas į žmogumi tapusio Logoso kūną.

4. PASEKMĖS LITURGINEI MUZIKAI

a) Pagrindiniai principai

Kadangi muzikoje įvyksta šių dviejų judėjimų susijungimas, muzika aukščiausiu laipsniu ir nepakeičiamu būdu pasitarnauja tam vidiniam išėjimui (egzodui), kuriuo liturgija visuomet yra ir siekia būti. Tai reiškia, kad liturginės muzikos tinkamumas yra apibrėžiamas per jos vidinį atitikimą šiam pagrindiniam antropologiniam ir teologiniam modeliui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks teiginys yra labai nutolęs nuo konkrečių muzikos realijų. Tačiau iš tikro šis teiginys labai sukonkretėja, kai svarstome kitokius kulto muzikos modelius, kuriuos anksčiau paminėjau. Arba galime prisiminti dioniziškąjį religijos ir jos muzikos tipą, kurį aptarė Platonas remdamasis savo religinėmis ir filosofinėmis pažiūromis. Daugelyje religijos formų muzika yra siejama su siautuliu ir ekstaze. Laisva žmogiškosios egzistencijos sklaida, į kurią yra nukreiptas žmogaus Begalybės alkis, manoma, gali būti pasiekta šventosios ekstazės, sukeltos siautulingų instrumentinių ritmų, pagalba. Tokia muzika panaikina individualumo ir asmeniškumo užtvaras, joje žmogus išsilaisvina iš sąmoningumo naštos. Muzika tampa ekstaze, išsilaisvinimu iš ego, susiliejimu su visata. Šiandien mes patiriame sekuliarizuotą šitos muzikos rūšies variantą roko ir populiariojoje muzikoje, kurių festivaliai savo esme yra anti-kultas su ta pačia tendencija: destrukcijos, kasdienybės apribojimų panaikinimo, išsigelbėjimo iliuzijos išsilaisvinime iš ego, laukinėje triukšmingos minios ekstazėje, troškimas. Šios priemonės apima atsipalaidavimo formas, panašias į tas, kurios pasiekiamos vartojant narkotikus. Tai visiška krikščioniško tikėjimo Atpirkimu priešybė. Atitinkamai yra visiškai logiška, kad šiandien šioje srityje daugėja satanistinių kultų ir demoniškos muzikos, ir dar nepakankamai rimtai atsižvelgiama į pavojingą jų galią, sąmoningai naikinančią asmenybę. Ginčas tarp dioniziškosios ir apoloniškosios muzikos, kurį Platonas mėgino išspręsti, mums neturėtų rūpėti, nes Apolonas nėra Kristus. Tačiau Platono iškeltas klausimas mums yra be galo svarbus.

Muzika yra tapusi pagrindine pasipriešinimo religijai priemone, ko prieš trisdešimt metų dar negalėjome net įsivaizduoti, ir tai mus skatina pasirinkti kitokį kelią. Kadangi roko muzika siekia atpalaidavimo per išlaisvinimą nuo asmeniškumo ir atsakomybės, tai viena vertus, ji gali būti vienareikšmiškai priskirta anarchistinėms laisvės idėjoms, kurios šiandien atviriau dominuoja Vakaruose nei Rytuose. Ir kaip tik dėl to roko muzika yra tokia priešinga krikščioniškai atpirkimo ir laisvės sampratai; tiesą sakant, ji yra visiška jos priešybė. Todėl tokio pobūdžio muzika turi būti iš principo šalinama iš Bažnyčios, ir ne vien tik dėl estetinių priežasčių ar dėl sustiprėjusio fanatiškumo ir istorinio nelankstumo.

Jei toliau tęstume įvairaus pobūdžio muzikos antropologinių pagrindų analizę, galėtume savo klausimui suteikti dar daugiau konkretumo. Yra ir agitacinės muzikos rūšis, kuri ragina žmones siekti įvairių bendrų tikslų. Taip pat yra ir juslinė muzika, kuri žmogų įveda į erotiškumo sritį ar kuriuo kitu būdu iš esmės yra nukreipta į juslinių troškimų patirtis. Yra taip pat ir grynai pramoginės muzikos rūšis, kuri nesiekia nieko išreikšti, tik nutraukti tylą. Yra ir racionalusis muzikos tipas, kuriame garsai tarnauja racionalioms konstrukcijoms, ir kuriame nėra jokio tikro dvasios ar jausmų pasireiškimo. Šiai muzikos kategorijai priklauso daugelis sausų katekizmo himnų ir daugelis įvairių komitetų sukurtų šiuolaikinių giesmių. Muzika, kuri yra tinkama garbinti įsikūnijusį Viešpatį, išaukštintą ant kryžiaus, grindžiama kitokios, didesnės, kur kas visapusiškesnės dvasios, intuicijos ir girdimo garso sintezės jėgos. Galime sakyti, kad vakarietiška muzika kyla iš vidinio šios sintezės turtingumo, plėtojasi ir skleidžiasi galimybių pilnatve nuo grigališkojo choralo ir katedrų muzikos per didžiąją polifoniją ir renesanso muziką bei baroką iki Bruknerio ir toliau. Šis išskirtinumas randamas tik Vakaruose, nes galėjo rastis tik grindžiamas tokios antropologijos, kuri apjungia dvasingumą ir pasaulietiškumą į galutinį žmogišką vienį. Ir šis išskirtinumas dingsta, nykstant šiai antropologijai. Šios muzikos didybė man yra pats akivaizdžiausias ir betarpiškiausias, koks tik gali būti randamas, krikščioniškojo žmogaus paveikslo ir krikščioniškojo tikėjimo atpirkimu patvirtinimas. Visi, tikrai patyrę šios didybės poveikį, slapčiausiose savo sielos gelmėse kažkaip suvokia, kad tikėjimas yra tiesa, nors jiems dar ir gali tekti nukeliauti tam tikrą kelią, kad šią įžvalgą paverstų sąmoningu supratimu.

Tai reiškia, kad Bažnyčios liturginė muzika turi būti susieta su ta žmogiškosios egzistencijos visumos dalimi, su kuria susiduriame per tikėjimą Įsikūnijimu. Toks išganomasis išlaisvinimas reikalauja kur kas daugiau triūso nei tas, kurio ieškoma ekstatiniame siautulyje, tačiau šis triūsas yra pačios tiesos reiškimasis. Viena vertus, jis turi įjungti jausmus į dvasią sutinkamai su tuo, kaip tai skatina sursum corda (“aukštyn širdis”). Tačiau tikrasis tikslas nėra grynas sudvasinimas, bet greičiau juslinių galių susiejimas su dvasia taip, kad kartu abu šie pradai sudarytų išbaigtą asmenį. Dvasia, kuri įtraukia ir juslinius gebėjimus, nėra sumenkinama, bet iš tiesų tokiu būdu įgija visus kūrinijos turtus. Ir, kita vertus, dvasia persmelktos juslės nepraranda tikrumo, nes tokiu būdu jos dalyvauja dvasios begalybėje.

Kiekvienas juslinis troškimas iš tikro yra gana ribotas. Galiausiai jo neįmanoma sustiprinti, nes juslių veikimas negali peržengti tam tikrų ribų. Tie, kas tikisi atsipalaiduoti juslių veikimo dėka, nusivils arba „puls į depresiją“ kaip kad šiandien sakome. Į dvasią įjungtos juslės įgauna naują gelmę ir pasineria į dvasinio nuotykio begalinumą. Tik čia jos visiškai atsigauna – žinoma, su sąlyga, kad dvasia irgi nelieka anapus šio santykio. „Keldama širdis“ – sursum corda – tikėjimo muzika siekia žmogaus suvienijimo ir atranda jį ne savyje, bet tik peržengdama save į įsikūnijusį Žodį. Religinė muzika, kuri sudaro šios judėjimo struktūros dalį, šitokiu būdu tampa žmogaus išgryninimu, jo kilimu. Tačiau nepamirškime, kad ši muzika nėra akimirkos produktas, o dalyvavimas istorijoje. Ji negali būti realizuojama individo, bet tik bendradarbiaujant su kitais. Tad tokia religinė muzika taip pat išreiškia įžengimą į tikėjimo istoriją ir santykius tarp visų Kristaus kūno narių. Tokia religinė muzika perteikia džiaugsmą ir kilnesnės rūšies ekstazę, kuri nepanaikina asmenybės, bet vienija ir todėl išlaisvina. Tokia religinė muzika leidžia mums iš anksto paragauti tos laisvės, kuri ne naikina, bet vienija ir grynina.

b) Pastabos apie dabartinę situaciją

Muzikantai, žinoma, paklaus: kaip galima to pasiekti? Sprendžiant iš to, kas pasakyta aukščiau, didieji bažnytinės muzikos veikalai tegali būti tik duodami arba dovanojami, nes tai susiję su savo ribų peržengimų, o to žmogus negali padaryti be kitų pagalbos; tuo tarpu pagal gerai žinomus svaiginimosi mechanizmus, juslių siautulys yra pagaminamas. Tačiau bet kokia gamyba baigiasi, kur prasideda tai, kas iš tiesų didinga. Kaip tik šitą ribotumą mes turime atpažinti ir pripažinti visų pirmiausia. Tad didžiosios religinės muzikos šaltinis slypi pagarboje, imlume ir nuolankume, kuris yra pasiruošęs tarnauti ir padėti, dalyvaudamas jau egzistuojančioje didybėje. Tik žmogus, bent jau iš esmės gyvenantis pagal vidinę tokio žmogaus paveikslo struktūrą, gali sukurti ir ją atitinkančią muziką.

Bažnyčia nužymėjo du papildomus kelrodžius. Vidiniu savo pobūdžiu liturginė muzika turi atitikti didžiųjų liturginių tekstų reikalavimus: Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Agnus Dei. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji turi būti griežtai apribota vien tik teksto išreiškimu, kaip minėjau anksčiau. Tačiau vidinėje šių tekstų kryptyje liturginė muzika atranda direktyvas savo raiškai. Kitas kelrodis yra grigališkasis choralas ir Palestrina. Tai vėlgi nereiškia, kad visa bažnytinė muzika turi tokią muziką mėgdžioti. Šiuo atžvilgiu XIX a. bažnytinės muzikos atnaujinime, o taip pat juo pagrįstuose popiežiaus dokumentuose randame daug suvaržymų. Teisingai suprasta nuoroda į grigališkąjį choralą ir Palestriną reiškia tiesiog tai, kad juose atrandame etaloną, nurodantį kryptį. Tačiau šios krypties kūrybingo taikymo ir transformavimo rezultatai, žinoma, negali būti apibrėžti.

Lieka dar vienas klausimas. Žmogiškai kalbant, – ar galime tikėtis, kad čia vis dar esama galimybių naujai kūrybai? Ir kaip tai turėtų vykti? Į pirmąją klausimo dalį atsakyti yra iš tikro lengva: jei ši žmogaus samprata – atvirkščiai nei anoji – yra neišsemiama, tai taip pat nuolatos atsiveria vis naujos meninės raiškos galimybės, atitinkančios tas, kurios gaivina amžiaus dvasią. Ir kaip tik čia glūdi antrosios klausimo dalies sudėtingumas. Mūsų laikais tikėjimas kaip įtakinga visuomenės jėga yra smarkiai susilpnėjęs. Tad kaip tikėjimas gali tapti kūrybingu? Argi jis nebuvo nustumtas visose srityse į paprasčiausios subkultūros pozicijas?

Atsakydami galėtume sakyti, kad Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje aiškiai stovima ant naujo tikėjimo suklestėjimo slenksčio, kuris galėtų duoti pradžią naujoms kultūrinėms formoms. Bet net ir Vakarų pasaulyje neturėtume baimintis „subkultūros“ termino. Kultūrinėje krizėje, kurią šiuo metu patiriame, naujas kultūrinis išsigryninimas ir susivienijmas gali prasiveržti tik iš dvasinio susitelkimo židinių. Jau dabar akivaizdu, kad visur, kur tik atsiranda nauji tikėjimo proveržiai, krikščioniškoji kultūra formuojasi iš naujo; bendra patirtis įkvepia ir atveria naujus kelius, kurių anksčiau negalėjome matyti. Tačiau J. F. Doppelbauer visai teisingai pastebi, kad tikroji liturginė muzika dažnai – ir neatsitiktinai – atspindi vėlyvą ir brandų darbą, o iš to galime daryti išvadą, kad tam tikras augimas ir brendimas jau yra įvykę anksčiau. Štai kodėl yra svarbu, kad egzistuotų liaudiškojo pamaldumo ir jo muzikos, o taip pat ir religinės muzikos platesniąja prasme „prieškambariai“, kurie turėtų nuolatos vaisingai bendradarbiauti su liturgine muzika. Viena vertus, liturginė muzika duos vaisių „prieškambariams“ ir juos išgrynins, o antra vertus, jie paruoš kelius naujoms liturginės muzikos formoms. Iš tokių laisvesnių formų gali išsivystyti elementai, pajėgūs įsiterpti į jungtinį visuotinio Bažnyčios garbinimo veiksmą. Šioje srityje grupė taip pat gali išbandyti savo kūrybingumą, vildamasi, kad vieną dieną rasis tai, kas galėtų priklausyti visiems.

IŠVADOS: LITURGIJA, MUZIKA IR KOSMOSAS

Savo pastabas norėčiau baigti puikia Mahatmos Gandhi citata, kurią neseniai radau kalendoriuje. Gandhi mini tris kosmoso „gyvybės sritis“ ir pažymi, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras specifinis egzistavimo būdas. Žuvys gyvena vandenyje, jos yra tylios. Gyvūnai gyvena žemai ant žemės, jie loja ir riaumoja. O paukščiai, kurie gyvena danguje, gieda. Jūrai pritinka tyla, riaumojimas žemei, o giedojimas priklauso dangui. Tuo tarpu žmogus turi dalį visuose trijuose, nes savyje talpina ir jūros gelmes, ir žemės naštą, ir dangaus aukštybes. Todėl jis turi visus šiuos tris bruožus: tylą, riaumojimą ir giedojimą.

Šiandien, norėčiau pridurti, mes matome, kad netekusiam transcendencijos žmogui belieka tik riaumojimas, nes jis trokšta būti žeme ir niekuo daugiau, todėl stengiasi dangų ir jūras paversti savo žeme. Tikroji liturgija, visų šventųjų bendravimo liturgija jam sugrąžina visą jo pilnatvę. Ji dar kartą išmoko jį tylos ir giedojimo, atverdama jame vandenynų gelmes bei išmokydama jį skraidyti – angelų egzistencijos. „Keldama širdis“ tikroji liturgija vėl leidžia žmoguje suskambėti palaidotai giesmei. Iš tikro dabar jau galime sakyti, kad tikroji liturgija gali būti atpažįstama iš to, kad ji išlaisvina iš kasdienybės veiklos ir atstato mumyse ir gelmes, ir aukštybes: tylą ir giedojimą. Tikroji liturgija yra atpažįstama kaip tik iš to, kad ji yra kosminė ir neapribota grupe. Tikroji liturgija gieda kartu su angelais, tikroji liturgija tyli kartu su besilaukiančiomis visatos gilybėmis. Ir kaip tik tokiu būdu tikroji liturgija išgano žemę.

Iš anglų k. vertė Milda Paulikaitė










JSN Dome template designed by JoomlaShine.com tuned for website by A.A.