SCHOLA GREGORIANA VILNENSIS

LT            FR           EN

Prof. Godehardas Joppichas: „Ypač svarbu suprasti, apie ką yra giedama“

2012 m. gruodžio 10 d. vienas didžiausių Europos grigališkojo choralo autoritetų, mokslininkas ir interpretatorius Godehardas Joppichas šventė savo 80-metį. Prof. Godehardas Joppichas – grigališkosios semiologijos tėvo, benediktino Eugène’o Cardine’o mokinys; studijavo filosofiją, teologiją ir semiologiją Romoje, yra teologijos daktaras. Nuo 1970 iki 1990 metų buvo pirmasis kantorius Miunsteršvarcacho (Vokietija) benediktinų vienuolyne. Dėstė gregorianiką įvairiose aukštosiose mokyklose ir Vokietijoje, ir už jos ribų: Miunchene, Kremonoje, Vienoje, Grace ir Trieste. 1980–1993 m. G. Joppichas dirbo gregorianikos ir liturgijos profesoriumi aukštosiose muzikos mokyklose Rūre, Esene (Vokietija). Greta dėstymo, profesorius yra nuolatinis grigališkojo choralo kursų lektorius visoje Europoje, yra vadovavęs jiems ir Lietuvoje. G. Joppichas publikavo darbų semiologijos temomis, išleido muzikos įrašų, įvairių natų leidinių iš grigališkojo choralo repertuaro.

Siūlome kompozitorės, grigališkojo choralo entuziastės, buvusios Vilniaus šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos narės Dianos Čemerytės pokalbį su Godehardu Joppichu, parengtą profesoriaus jubiliejaus proga.

 

Šių dviejų muzikų pokalbis vyko ir kitu reikšmingu metu – Vokietijoje gyvenanti kompozitorė Diana Čemerytė, bendradarbiaudama su Godehardo Joppicho vadovaujamu ansambliu „Frankfurter Choralschola“ (dirigentas Johannes Sell) parengė kūrybinį projektą „Vidi aquam: postmodernaus ir grigališkojo choralo dialogas“, sumanytą gretinant grigališkąjį choralą su šiuolaikine muzikos kalba. 2012 m. gruodžio 19 d. Frankfurte prie Maino (Vokietija) nuskambėjo šio kūrinio premjera – D. Čemerytės septynių dalių ciklas fleitų kvartetui ir sopranui „Vidi aquam“ („Regėjau versmę“), kurį papildė septynios grigališkojo choralo giesmės, vienijamos vandens, kaip amžinojo tikėjimo šaltinio, temos. Kūrinys vasarą bus atliktas ir Lietuvoje – 2013 m. birželio 14 d. nuskambės Šv. Ignoto bažnyčioje Vilniuje, o birželio 13–16 d. apkeliaus Paežerių dvaro, Pažaislio ir Tytuvėnų vasaros festivalius.

 

I. Semiologijos paieškos

Diana Čemerytė. Pirmą kartą su Jumis susitikau 2002 m. Vokietijoje, Jūsų vadovaujamuose grigališkojo choralo kursuose. Važiavau žinodama, kad susitiksiu šios srities „dievą“, bet tai, ką išgirdau, pranoko visus lūkesčius. Grigališkąjį choralą aiškinote per biblinę žodžio reikšmę, semiologijos (neumų) prasmę žodžio reikšmei ir visos giesmės struktūrai. Man, pratusiai sureikšminti melodijos svarbą, tai buvo visiškai nauja.

Godehardas Joppichas. Aš užaugau girdėdamas ir giedodamas grigališkąjį choralą kaip giesmes gražiomis melodijomis. Tik būdamas jaunas nesupratau, kad už jų slypi gilesnė – teksto – prasmė. Buvau vienuolyno vargonininkas, ir mano užduotis mišių metu būdavo „prilaikyti“ vis žemyn slenkantį psalmių toną. Nekintamosios mišių dalys Kyrie, Gloria ir kitos taip pat būdavo palydimos vargonų garsų. Aš stropiai atlikdavau vargonininko pareigas, bet manęs kaip muziko tai visiškai netenkino. Tai truko iki mano išvažiavimo į Romą, kur studijavau teologiją ir susipažinau su prancūzu vienuoliu iš Solemo vienuolyno – Eugène’u Cardine’u. Jau pirmosios pamokos paliko neišdildomą įspūdį – grigališkasis choralas nuskambėjo taip neįprastai ir naujai. Po trečios pamokos, pagaliau įsidrąsinęs, priėjau prie tėvo Cardine’o ir pasakiau: „Tėve, aš nesuprantu, kaip Jūs giedate, dar nesu girdėjęs tokio giedojimo, bet labai norėčiau mokytis pas Jus“. Cardine’as papasakojo man, kad virš natų esama ženklų, kurie paaiškina kiekvieną natą virš žodžių skiemens. Šie ženklai ne vien parodo, kaip reikia giedoti, bet ir kodėl taip reikia giedoti. Jie vadinami neumomis, o tai, išvertus iš graikų kalbos, reiškia ženklą, judesį. Ne garsų aukštį, bet ženklo (kirčiuoto, nekirčiuoto skiemens) svarbą tekste. Neumos akivaizdžiai įrodo, jog grigališkasis choralas nuo pat pradžių buvo ne muzikos, o ypač išvystytas kalbos menas. Giesmėmis ankstyvaisiais viduramžiais buvo perteikiamas Dievo žodis. Taigi neumos mums rodo, kad grigališkajame chorale svarbiausia ne garsų aukštis, o žodis ir jo prasmė. Neumos nurodo ne garsų aukštį, o kryptį: kylantys garsai dažniausiai reiškia svarbesnį teksto žodį, žemyn krentantys – mažiau svarbų, nes kas nelabai svarbu, giedama tyliau, kas svarbu – garsiau, taip kaip ir kalboje, kai šnekame. Taigi pažintis su Eugène’u Cardine’u visiškai apvertė mano supratimą apie choralą.

Jūsų „atsivertimą“ lėmė E. Cardine’o mokymas. O kas paskatino patį Cardine’ą domėtis grigališkojo choralo semiologija?

Po prancūzų revoliucijos Solemo vienuolynas ilgą laiką buvo uždarytas. XIX a. pradžioje vėl jį atkūrus, vienuolyne prasidėjo moksliniai ieškojimai, studijos. Vienuoliai keliaudavo po vienuolynus ieškodami mokslinės medžiagos. Taip atsitiktinai jie surado senuosius kodeksus su liturginių valandų ir mišių tekstais. Virš šių tekstų buvo užrašyti ženklai, kurių reikšmės tuo metu vienuoliai dar nesuprato, bet numanė, kad jie turėtų būti susiję su garsu. Solemo vienuolyno užduotimi tapo šių ženklų reikšmių tyrinėjimas. Prancūzams buvo svarbu ir paneigti Vokietijoje, Rėgensburge, susiformavusią grigališkojo choralo giedojimo tradiciją. Norą paneigti stiprino ir tuometė politinė įtampa tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Studijuojant rankraščius, o ypač vieną, Monreno (Mont-Renaud), rankraštį, kuriame virš teksto buvo užrašyti prancūziški ženklai – neumos, o po neumomis raidės, nurodančios garso aukštį, tapo aišku, jog šie ženklai yra tiesiogiai susiję su garso aukščiu! Jei palygintume 12 išlikusių skirtingų neumų užrašymo būdų, klodami juos vienus ant kitų, pamatytume, kad ženklai visur identiškai tai kyla į viršų, tai leidžiasi žemyn. Taip buvo surastas raktas į neumas ir rekonstruotos autentiškos melodijos. Tokiu būdu buvo paneigta ir Rėgensburgo mokykla, vokiškasis giedojimo būdas, kuris atsirado dėl garsiai giedamų choralų didelėse bažnyčiose. Vokietijoje viduramžiais, lyginant su Italija, iš kur kilo grigališkasis choralas, buvo statomos žymiai didesnės bažnyčios ir katedros (pvz. Špejerio katedra). Kad choralas būtų gerai girdimas, reikėjo atitinkamai garsiai giedoti, o giedant garsiai, sunku intonuoti pustonius, todėl jie buvo pakeisti į tonus. Taigi Solemo atradimas sutriuškino nuomonę, kad vokiškas choralo giedojimo būdas yra vienintelis galimas ir universalus. Cardine’as, užaugęs Solemo aplinkoje, laukė, kol vieną dieną, po amžinųjų įžadų, jam pagaliau buvo leista vienam įeiti į vienuolyno biblioteką. Čia jis studijavo rankraščių fotokopijas iš visos Europos, ir priėjo prie išvados, kad neumos reiškia ne vien garso aukštį ir kad ne jis grigališkajame chorale svarbiausias. Norėdamas tai aptarti su savo mokytoju, žymiuoju Dom Mocquereau, ir paklausęs, ar neumos nereiškia ko nors daugiau, Cardine’as sulaukė griežto „ne“. Pasak Mocquereau, neumos nieko nepasako apie grigališkojo choralo giedojimo būdą, jas reikia tiesiog užmiršti. Cardine’ą nuvylė atsakymas ir jis savarankiškai tęsė savo tyrinėjimus. Nuo 1932 iki 1952 metų (taigi, 20 metų) Cardine’as studijavo ir tyrinėjo rankraščius Solemo vienuolyne. Žmonės iš anapus vienuolyno pradėjo plaukti pas tėvą Cardine’ą ir mokytis iš jo. Ligtolinė Solemo giedojimo sistema nepripažino neumų svarbos ir buvo giedama ritmu 1-2, 1-2-3, 1-2, 1-2-3. Cardine’o skelbiamas naujas giedojimo būdas prieštaravo Solemo sistemai. Todėl kai iš Romos atėjo užklausa grigališkojo choralo dėstytojui, Cardine’as buvo tučtuojau išsiųstas į Romą.

Kaip dabar giedama Solemo vienuolyne? Ar Cardine’o mokymas inicijavo pertvarką?

Šiais laikais Soleme yra rodoma pagarba neumoms, bet ar įmanoma per 30, 40 ar 50 metų pakeisti tokį didžiulį konventą su savomis tradicijomis? Praėjo per mažai laiko, bet ir jo turbūt nepakaktų, mat šiuo metu nėra tokios asmenybės kaip Cardine’as – žmogaus, kuris taip intensyviai tyrinėtų neumas. Tai liūdna, bet kartu iš vienuolynų istorijos žinoma, jog kartą kokioje nors srityje suklestėjęs vienuolynas, mirus jo idėjų skleidėjui, deja, užgęsta. Įsivaizduoti, kad šiais laikais Soleme choralas būtų giedamas tiksliai atsižvelgiant į neumų reikšmes, neįmanoma.

Cardine’ui išvykus į Romą, Jūsų keliai susikirto...

1946 m., praėjus dvejiems metams po mūsų pirmojo susitikimo, vėl buvau pakviestas į Romą. Kiekvieną laisvą minutę stengiausi praleisti su Cardine’u ir mokytis iš jo. Būtent tada supratau, kad semiologijos studijos taps mano viso gyvenimo aistra ir tikslu. Cardine’as, tyrinėdamas Solemo rankraščius, nuo pat pradžių savo knygoje ranka virš natų užsirašinėjo Sankt Galeno neumas. Taip atsirado Cardine’o neumizuotas gradualas – „Graduel neumé“. Man leido šia knyga naudotis. Anot Cardine’o, kad galėtume teisingai giedoti, su neumomis turėtų būti leidžiamos visos grigališkojo choralo knygos. Paprašiau Cardine’o leidimo padaryti gradualo kopiją. 1956 m. dar nebuvo kopijavimo aparatų. Aš savo studento kambarėlyje buvau įsirengęs fotolaboratoriją, turėjau didinimo aparatą. Susiradau fotografą, kuris Cardine’o gradualą nufotografavo, o aš lapas po lapo ryškinau nuotraukas. Apie tai papasakojau Cardine’ui, jis irgi paprašė kelių egzempliorių. Tai buvo „Graduel neumé“ pradžia, pirmieji 20 egzempliorių ant fotopopieriaus iš abiejų pusių. Solemas žinojo, kad Cardine’as Romoje tapo traukos centru choralu besidomintiems žmonėms iš viso pasaulio ir kad yra tokia Cardine’o fotoknyga. Todėl nusprendžiau padovanoti vieną egzempliorių Solemo vienuolynui ir Solemas jį išleido spausdintu pavidalu. Tai buvo svarbus atspirties taškas naujam grigališkojo choralo giedojimo būdui.

Kaip pavyko Cardine’o žinias perteikti Miunsteršvarcacho benediktinų vienuolyne, kuriame Jūs 20 metų buvote pirmuoju kantoriumi?

Atsiradus „Graduel neumé“, pagaliau buvo galima naujai pažvelgti į grigališkąjį giedojimą. Tuo metu vienuolyne gyveno 180 vienuolių. Reikėjo daug kantrybės ir laiko visus išmokyti giedoti pagal neumas. Pavyzdžiui, dvejus metus mokiau, kaip giedoti virš neumos clivis esančią epizemą (tęsimo ženklą). Su vienuolyno scholos kantoriais, žinoma, galėjome giedoti pagal visas neumas. Tam sumaniau savo dirigavimo būdą – ranka ore piešti, diriguoti neumas. Ilgus metus mokiausi neumas užrašinėti mintinai ant popieriaus lapo tam, kad mišių metu kantoriai, žiūrėdami į mano rankos judesius, galėtų giedoti. Iki šiol prieš kiekvieną koncertą mintinai mokausi ranka ant lapo užrašyti visą neumų tekstą ir tik tada diriguoti. Juk neuma reiškia ženklą, gestą, judesį, ją reikia tiksliai parodyti, kad tinkamai būtų suvokta.

Besilankant įvairiuose grigališkojo choralo koncertuose ar festivaliuose teko girdėti įvairiausių atlikimo būdų. Vieni chorai gieda itin greitu tempu, kiti lėtai, dar kiti bando tiksliai išgiedoti melodijas. Ar yra koks receptas, kaip teisingai giedoti grigališkąjį choralą?

Mano nuomone, giedant būtina atsižvelgti į Sankt Galeno ir Laono (Meco) neumas. Cardine’o pageidavimu „Graduel neumé“ buvo papildyta Laono neumomis. Bet diriguojamos yra Sankt Galeno neumos, o Laono tik papildo, patikslina Sankt Galeno neumų informaciją. Labai svarbu suprasti lotynišką tekstą, apie ką yra giedama. Jei nesuprantame neumų ženklų, bandykime suprasti žodžius, tekstą, ką jis mums sako. Negalima giedoti „Miserere mei“ pakiliu balsu. Būtų gerai, kad atlikėjai suprastų, apie ką yra giedama, kad jie komunikuoja su klausytojais. Jei viso labo tik teisingai intonuojamos natos, geriau išvis negiedoti.

 

II. Trys didieji: Bruckneris, Stravinskis, Messiaenas
Postmodernaus ir grigališkojo choralo dialogas

Kokioje muzikinėje aplinkoje užaugote? Kokia buvo pirmoji pažintis su muzikiniu pasauliu?

1932 metais Breslave išvydau pasaulį, buvau devintas vaikas šeimoje. Mano tėvas buvo mokytojas ir vargonininkas, griežto prūsiško auklėjimo žmogus. Mama gana anksti pastebėjo, kad esu gabus muzikai ir leido lankyti privačias fortepijono pamokas pas kaimynę, gyvenančią kitapus gatvės. Pats neatsimenu, bet vyresnieji broliai pasakojo, kad vaikystėje visa gerkle traukdavau tuo metu populiarius šlagerius. Kai po karo, atsidūręs Miunsteršvarcacho vienuolyno gimnazijoje, pradėjau vargonais „akompanuoti“ grigališkajam giedojimui, jis man skambėjo labai neįprastai. Įstojau į vienuolyną mokėdamas groti, tad iškart tapau jo vargonininku. Dar man besimokant gimnazijoje, didžiųjų švenčių (Velykų, Kalėdų) metu privalėjome lankytis Miunsteršvarcacho vienuolyne. Vienos šventės niekada nepamiršiu: 1950 ar 1951 metų Velykų, kai Roma po daugelio metų vėl leido švęsti Velyknaktį. Šios šventės mišių liturgijoje, atnašų paruošimo metu, nėra giedamas choralas. Tai vienintelė šventė visų metų liturgijoje, kai po didžiulės Aleliuja nėra giedamas ofertorijus. Atnašų paruošimas vienuolyno liturgijoje trunka labai ilgai. Ir štai jų metu vargonininkas užgrojo muzikinį kurinį, kuris paliko neišdildomą, žodžiais neapsakomą įspūdį visam mano gyvenimui. Vargonininkas neišsidavė, ką jis tuo metu grojo, tik praėjus daugeliui metų sužinojau, kad tai buvo tada Vokietijoje dar nelabai žinoma muzika – Olivier Messiaeno „L’Apparition de l’église éternelle“. Tai buvo nepakartojamas vargonininkas, kuris taip pasielgė ne pirmą kartą – dar būdamas novicijus, mišių metu išdrįso groti Bachą! Bacho natas jis slėpė po kitomis natomis, – vienam broliui tai pastebėjus ir paskundus vienuolyno abatui, jis buvo griežtai nubaustas. Ir štai šis žmogus, praėjus 10 metų nuo ano įvykio, bažnyčioje, liturgijos metu, vėl rizikavo – grojo Messiaeną!

Ar tai reiškia, kad Messiaenas buvo Jūsų pirmoji pažintis su šiuolaikine muzika?

Šis atsitikimas su Messiaeno muzika buvo ypatingas tuo, kad įvyko mišių metu. Dar būdamas gimnazistas, daugelį naktų esu praleidęs klausydamas radijo. Net buvau parašęs laišką Bavarijos radijui: mat tuo metu gyvavo vakarinė pageidavimų laida ir aš paprašiau, kad būtų transliuojamas Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Šio kūrinio iki tol nežinojau, bet buvau įkvėptas vienos recenzijos. Kai kuriuos Stravinskio kūrinius jau buvau girdėjęs, bet ši recenzija mane taip suintrigavo, kad net nusipirkau partitūrą ir paprašiau Bavarijos radijo transliuoti šį opusą. Tą partitūrą iki šiol branginu, ir nepraeina nė du mėnesiai, kai vėl klausausi „Šventojo pavasario“. Greta pagarbos Mozartui, tai buvo mano pirmasis rimtas žingsnis į muzikos pasaulį. Šalia Stravinskio dar būtina paminėti didįjį simfonistą Antoną Brucknerį, kurio simfonijų įrašų, diriguojamų Sergiu Celibidache, Günterio Wando, Bernardo Haitinko, nuolat klausausi ir ypač vertinu.

Daugeliui su grigališkuoju choralu asocijuojasi Arvo Pärto muzika. Ar Jūs irgi esate jo gerbėjas?

Pärto muzikai aš užvėriau kelius. Vienu metu tai buvo plačiai propaguojamas, publikos ir kritikų dievinamas kompozitorius. Ypač aukštai kritikai vertino Pärto grigališkojo choralo interpretacijas ir įtaką kūrybai. Tad suprantama, kad mano lūkesčiai buvo labai dideli. Aš specialiai važiavau į Ciurichą klausytis Pärto „Pasijų“, labai aktyviai sekiau jo kūrybinę veiklą. Deja, mano lūkesčiai neišsipildė. Susidariau nuomonę, kad grigališkąjį choralą šis kompozitorius visgi traktavo savaip, per savitą menininko prizmę, nesigilindamas į esmę. Aš gi tikėjausi mokslinio požiūrio į gregorianiką, ir dabar suprantu, kad tikėtis to iš A. Pärto buvo nekorektiška. Jis kuria muziką, kuri skamba lyg choralas, bet nesigilina į semiologines teksto gelmes.

Gilinimasis į liturginį tekstą, galėtų būti raktas į sakrališkumą muzikoje. Yra daugybė religinės muzikos pavyzdžių, kurie su sakralumu ar dvasingumu turi mažai ką bendro. Ar gali šiuolaikinė muzika apskritai būti sakrali?

Visų pirma turime apibrėžti, kas yra sakralumas muzikoje. Man tai visų pirma dvasingumas. Kai muzikos kūrinys paliečia pačias giliausias klausytojo kerteles; atsitinka kažkas, ko negalime nusakyti žodžiais. Šiame „Vidi Aquam“ projekte tai ypač pajutau: šiuolaikinė muzika buvo priešpastatyta ne garsinei choralo realybei, bet jo dvasiniam lygmeniui. Tik suprantant liturginius tekstus galima dėmesingai, su pagarba toliau tęsti, atsakyti sava muzika, o ne garsiai atsistojus pareikšti: „Dabar aš kalbėsiu“. Tai vienintelė man įsivaizduojama galimybė sujungti choralą su instrumentais. Šis projektas atvėrė man kelius ateičiai. Tik tokiame derinyje, – ne muzikos atsaku į muzikos garsus, bet dvasingumo atsaku į dvasingumą, – gali skambėti grigališkasis choralas su kita instrumentine muzika.

Kaip žiūrite į grigališkojo choralo panaudojimą kituose muzikos žanruose? Pvz. Martino Grubingerio projekte „Drums ‘n’ Chant“ arba popmuzikoje – grupės „Enigma“ dainose?

„Enigma“ turėjo sumokėti baudą „Deutsche Grammophon“ įrašų kompanijai, nes be leidimo panaudojo Miunsteršvarcacho vienuolių atliekamą choralą. Bet čia man vėlgi svarbus jau minėtas aspektas: ar grigališkasis choralas yra muzika? Pirmiausia tai yra dvasia, dvasingumas, išreikštas muzikos garsais. Juk svarbiausia ne atlikimas, giedojimas, o choralo turinys – tai, apie ką giedama. Niekas juk nesigilino į „Enigmos“ dainose skambančių choralų tekstus. Choralas tokiu būdu tik nukenčia, juo yra piktnaudžiaujama.

Projekte „Vidi Aquam: postmodernaus ir grigališkojo choralo dialogas“ susitinka šiuolaikinė muzika ir grigališkasis choralas. Ar tokia jungtis Jums priimtina?

Dėstytojaujant Miunchene, į mane kreipėsi vokalinis ansamblis „ Die Singphoniker“. Jie norėjo giedoti grigališkąjį choralą. Taip atsirado mūsų pirmoji vinilinė plokštelė, kurioje visą dėmesį sutelkėme į semiologiją, į neumų kalbą. Jau tada supratau, jog giedoti vien tik grigališkąjį choralą koncerto metu neįmanomai sunku tiek atlikėjams, tiek publikai. Paprašiau savo buvusio studento, vėliau vargonų improvizacijos profesoriaus, kad jis po kiekvieno choralo improvizuotų. Bet gerai improvizuoti gali ne kiekvienas, o ir vargonai nėra idealus instrumentas priešpastatyti grigališkajam choralui. Kas tada lieka? Skaitymas. Daug esame koncertavę su žymiais skaitovais – Gertu Westphaliu, Reineriu Unglaubu, Manfredu Fenneriu. Arba instrumentinė muzika. Su obojininke ir videomenininke Susanne Kohnen esame dalyvavę daugelyje koncertų, jai po kiekvienos giesmės improvizuojant, o projektoriuje keičiantis gamtos vaizdams. Bet tai buvo improvizacijos, todėl labai apsidžiaugiau, kad specialiai intarpams tarp grigališkųjų giesmių sukūrėte muziką. Man labai svarbu, kad solisto rolė būtų palikta choralui, kad intarpiniai kūriniai neužgožtų giesmės prasmės. Kad girdėtume muziką, kuri nuskambėjus grigališkajam choralui, lyg iš jo atgarsių pradėtų kilti ir pagarbiai tęstų chorale išsakytą mintį. Visa tai aš išgirdau Jūsų kūryboje. Tai vienintelis ir idealus šių dviejų stilių mišinys, kai nebandoma pasakyti kažką naujo, kontrapunktuoti, bet toliau tęsti jau išsakytą mintį. Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad Jūs daug laiko praleidote besigilindama į kiekvieną grigališkąją giesmę ir jos tekstą. Pavyzdžiui, obojininkė Susanne Kohnen improvizuodavo tik išgirdusi giesmę, nelabai įsigilindama į jos žodžių, neumų prasmę. Jūsų muzikoje ryškiai juntamas supratimas ir mokėjimas perskaityti giesmės tekstą. Jums pasisekė neužgožti choralo ir perteikti tai, kas lieka mūsų mintyse išklausius liturginio teksto. Svarbiausia visą dėmesį sutelkti į choralo tekstą, o ne į melodinių įmantrybių demonstravimą. Juk mūsų sielos gieda tekstą, Dievo žodžius, o ne garsus. Įvardinčiau du aspektus, kodėl šis projektas pavyko. Pirmasis – vykęs instrumentų pasirinkimas: fleitos neužgožia grigališkojo choralo ir yra ypatingai artimos žmogaus balso diapazonui. Antra, nors partitūroje kruopščiai surašyti visi taktais, Jūsų muzikoje, kaip ir chorale, negirdėti griežto metro. Tai šias dvi sritis labai suartina.

Ačiū už pokalbį.










JSN Dome template designed by JoomlaShine.com tuned for website by A.A.