SCHOLA GREGORIANA VILNENSIS

LT            FR           EN

Galima drąsiai teigti, kad 2015-ieji yra patys ryškiausi, turiningiausi ir brandžiausi šio pontifikato metai. Ne tik krikščioniška, bet ir pasaulietinė žiniasklaida gaudė ir komentavo kiekvieną naujieną iš Vatikano, o jų niekada netrūko. Kone kas mėnesį įvykdavo kas nors svarbaus, ypatingo arba netikėto. Išskirtinės buvo ir šių metų apaštalinės kelionės – dar kartą patvirtinusios, kad taip pat ir šioje veikloje popiežiaus žvilgsnis krypsta ne į pasaulio galios centrus, bet į periferijas.

Europoje jis iki šiol yra aplankęs tik Albaniją bei Bosniją ir Hercegoviną. Šių metų sausį jis aplankė Šri Lanką ir Filipinus, liepą – tris bene vargingiausias Pietų Amerikos šalis – Ekvadorą, Boliviją ir Paragvajų. O rudenį, vykdamas į dar Benedikto XVI laikais suplanuotą pasaulinį šeimų susitikimą Jungtinės Valstijose, popiežius pirmiau užsuko į Kubą. Lapkritį, atvykęs į Afriką,– pirmąsias jubiliejinių gailestingumo metų duris atvėrė vienoje iš nesaugiausių pasaulio valstybių – Centrinėje Afrikos respublikoje. Taigi paskutinieji bus pirmutiniai. Birželio 18 dieną buvo apskelbta nauja popiežiaus enciklika „Laudato Si“. Dokumentas, kurio reikšmė lyginama su kitomis garsiosiomis socialinėmis enciklikomis, įtvirtinęs rūpestį bendraisiais namais arba kvietimą ekologiniam atsivertimui kaip vieną iš pagrindinių šio pontifikato temų. Amerikiečių vatikanistas Johnas L. Allenas, peržvelgęs šio dokumento išnašas, atkreipė dėmesį į tai, kad pasiturinčių šalių vyskupai čia yra cituojami kur kas rečiau nei šalių piečiau ekvatoriaus. Pats būdamas ištikimas trečiojo pasaulio sūnus Pranciškus pasirūpina, kad būtų išgirsti šių kraštų vargšų atstovai. Tokiu būdu  „Laudato si“, atverianti kelią naujam Katalikų bažnyčios mokymo modeliui, kuriame žvilgsnis iš centro neaplenkia ir periferijų. Vatikano vidaus reikalai, sustabarėjusios biurokratijos ir ypač finansų sektoriaus neskaidrumo problemos išliks aktualios ir 2016-aisiais. Apie tai, kokios nelengvos šios užduotys, galima spręsti, kad ir iš anekdotų apie popiežiaus ir Kurijos santykius. Štai vienas iš jų: „Teigiama, kad popiežiaus Bergoglio veiklą palaiko ir remia 20 procentų Vatikano darbuotojų. 10 procentų yra jo atviri priešininkai. Tuo tarpu 70 procentų Kurijos žmonių jau laukia kito popiežiaus.“ Kalbėdami apie Pranciškaus darbų tęstinumą ir atsižvelgdami į popiežiaus amžių kai kurie apžvalgininkai panašiai imasi skaičiuoti ir būsimosios konklavos dalyvių balsus, spausdami kumščius, kad tarp jų būtų kuo daugiau paties Pranciškaus paskirtų kardinolų, ir kuo mažiau – tamsiaisiais reformų priešininkais laikomų Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI paskirtųjų popiežiaus rinkėjų. Tarsi ne šie kardinolai būtų išrinkę dabartinį popiežių. Popiežiaus ryžtą ypatingu būdu tęsti Kurijos reformą, visų pirma pradedant nuo dvasinių dalykų, patvirtino ir šių metų kalėdinis kreipimasis į bendradarbius Vatikane. Pratęsdamas prieš metus pradėtą penkiolikos ydų temą, šį kartą jis kiekvienam iškėlė tikslų iš teigiamos pusės, paskelbdamas dvylika dorybių porų, kurių kiekvienos pirmasis žodis prasideda raide iš žodžio MISERICORDIA. Spalio 24 dieną darbą užbaigė eilinis Katalikų Bažnyčios vyskupų sinodas, sulaukęs neįtikėtinai didelio pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Sinodo darbo vaisius apibendrins, jau 2016 metais apibendrins oficialus popiežiaus dokumentas – apaštališkasis paraginimas, iš kurio tikimasi sulaukti gairių, atsakymų ir į labai konkrečius įvairių kraštų sielovadoje iškylančius klausimus. Šis popiežius yra linkęs nustebinti, o taip pat nepasiduoti – nė vienai bažnytinei stovyklai, ar jie būtų vadinami progresyviaisiais ar konservatoriais. Nors pastarieji baigiamojoje popiežiaus kalboje sulaukė aštrių žodžių ir pamokymų, galime tikėtis, kad būsimasis popiežiaus dokumentas dar kartą nustebins daugelį netikėtu požiūrio kampu. Jame veikiausiai atrasime ne tik atsakymus į karštuosius šeimų sielovados klausimus, bet galėsime ir aiškiau apmąstyti  Bažnyčios sinodiškumo ir hierarchiškumo santykį bei realų decentralizacijos poreikį. Ypatinga popiežiaus dovana Bažnyčiai – Jubiliejiniai gailestingumo metai. Pirmą kartą istorijoje Jubiliejinių metų durys yra atvertos ne tik keturiose Romos bazilikose, bet įvairiose viso pasaulio šventovėse, vien Vilniuje net keturiose bažnyčiose. Bažnyčios kaip karo lauko ligoninės įvaizdis, kurioje gydomos socialinės ir dvasinės žaizdos, paliktos šiuolaikinio pasaulio, neabejotinai išliks vyraujantis ir Jubiliejiniais gailestingumo metais. O drauge su minėtu atsigręžimu į periferijas, tiek egzistencines, tiek socialines, tiek geografines. Ši apžvalga buvo perskaityta „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“ 2015 m. gruodžio 26 d. Parengė Giedrius Tamaševičius










JSN Dome template designed by JoomlaShine.com tuned for website by A.A.